Sonetas

Kaip kad kalnų upokšnis, trykštantis šlaitais,
Gyvybingesnis už pernykščią balą,
Taip ir tasai, kurs moka meile kaist,
Smarkiau už tūlą savo laimę kala.

Tad nebijok suklysti, mėgaukis žaismu,
Nežvelk į rytdieną vien šaltu protu,
Tačiau ir pats netapk aistrų žaislu,
Neleisk, kad tavimi klasta ir melas grotų.

Nepūk sau vienas – eik, ieškok, mylėk,
Šėlioki, bet nujausk ribas žaidimo.
Kol laikas – žvygauk, pojūčių šlaitais garmėk,
Patirk kiekvieną jausmą iš žodyno.

Kas tūpčios vietoj – temps dienas skurdžias,
Kas lėks į priekį – pats laikys vadžias.