trintukas

Aš nebesuprantu, ko jie iš manęs nori. Trankosi audra, o aš vis žiūriu į tuščią lentą. Ką aš padariau? Negaliu pakęsti, kai mokytojai palieka po pamokų. Juk mečiau paprasčiausią trintuką Alfonsui į galvą. Paliko sėdėti dvi pamokas. Ir dar trintuko neatidavė. Juk galėčiau dabar atsisėdęs ką nors nupiešti. Negaliu dirbti be trintuko. O, juk ir pieštuko neturiu. Gal paieškoti mokytojos stalčiuose? Ne, o jei kas įeis? Gausiu dar dvi pamokas atsėdėti. Nupieščiau Buivydienę. Ta ragana man vakar įpylė dvejetą. Juk negaliu kas dieną daryti namų darbus. Aš jai kas, humanitaras, kad kas vakarą po analizę parašyčiau? Tai kas, kad egzą laikysiu? Laikysiu tai aš, ne jinai, tai ko čia man dabar semestrą gadina...
- Audriau, šiandien man teko garbė su tavim pasėdėti.
O, tai panelė mokytoja (per brūkšnelį) psichologė Laizevičiūtė. Nei jinai panelė, nei jinai psichologė. Tiktų nebent vesti laidai „Aš, kita aš ir panelė Laizevičiūtė. Kam per šešiasdešimt“. Mokiniai ją vadina psycho – Laiza, nes kartais panelė mokytoja mėgsta užsirėkti, kai sumaišom ne tas chemines medžiagas, per pamoką. Man kažkodėl atrodo, kad praeityje buvo Ba Boom, nes tik taip galima paaiškinti jos gyvenimo būdą ir šukuoseną.
- Taigi, gal norėtum ką nors pasipasakoti?
- Tai, kad nėra ką.
- Na jau, nepažįstu žmonių be problemų.
- Ar negalėčiau savo problemų pasilaikyti sau?
- Galėtum, tačiau šitos problemos pradeda kelti pavojų kitiems.
- Juk tai buvo paprasčiausias trintukas!
- Gal trintukas buvo ir paprastas, bet tai buvo pieštukas su trintuku! Juk negali mėtyti bet ko į vaikinuko galvą vien dėl to, kad ji plika.
- Tai jau ne mano problemos...
- Taip, tai nėra tavo problemos, nes tu niekuo nesergi ir tau nereikia taikyti jokio gydymo. Tačiau aš pradedu tuo abejoti.
- Jūs paprasčiausiai nebeturit, ką man sakyti, todėl užgauliojat.
- Tu man neaiškink, ką aš galiu sakyti, o ko ne...
- Psycho.....
- Džiaukis, kad aš nieko negirdėjau.
Ji vaidina labai šmaikščią ir protingą, bet vienintelis dalykas, kurį jinai žino, tai, kad H2O tai vanduo... Ar kas ten bebūtų... Kodėl už lango vis dar lyja? Jei prasigiedrytų, gal paleistų. Ne, tikriausiai po šito pokalbio aš čia liksiu prirakintas prie suolo, kol grįš direktorius iš komandiruotės.
- Gal galėčiau atgauti pieštuką?
- Kam? Kad mestum man į galvą?
Ji beviltiška...
- Prašau.....  - - -  Ačiū.
Geriau nupiešiu ją. Nemanau, kad paliks dar ilgiau čia sėdėti vien dėl piešinio. Jie neturi teisės. Galiu būti ramus. Ei, kas sustabdė laikrodį? laikas kažkaip per lėtai bėga. Psycho – Laiza nenuleidžia nuo manęs akių. Negi ji tikrai mano, kad mesiu į ją trintuką (su pieštuku)? O kodėl gi ne?...