Apmusiję

Šviesos pritvinkęs siūlas virpa
už karšto stiklo masindamas drugelius.
Deja, delne viena mintis ir musė kirba:
tokia perdėm luoša, sulinkus per kelius,
kita - tiesiog buka arba tikra debilė -
šįkart šiek tiek nuvylė...

Esu sugedęs, bet pataisomas,
o vieną jų teks nužudyt -
abi į šviesą loja,
iš panagių ropoja
per žievę smegenų
sula vaitoja, papsi.
Po to garuoja, džiūva -
ką čia slėpsi.

Sprigtuką musei - perpyksta, įniršta.
O lygiai tokį patį minčiai -
miršta.
Ji niekad nesitaiksto su smurtu -
iš karto krenta.
Tikriausiai taip jau lemta.

Atrodo, kad mažytė, o sunki
kaip karvė,
na, tokia žalmargė
(visos gal neišmelžiau?)

Įguldęs apdengiau lapu,
vienu, antru
ir apkaliau pieštukais.

Lupas musės sparnai ir
karve atrajoja smarvę.
Nudegintu pilvu į lempą neiškenčia -
gaišta
kaip ir diena su užlenktais kampais:
vietoj skirtukų - mumijos minčių.