Ketveri

Tau ketveri!
Tu palypėjus ant
mažos kėdutės
į veidrodį žiūri,
šukuojies plaukus,
stazdanas po mamos
dažais slepi.
Juk tau jau ketveri!

Paėmus savo lėlę
tvirtai apglėbusi laikai,
lopšinę padainuoji,
užmigdai ir... pamiršti,
renki spalvas,
vaivorykštę pieši.
Juk tau – ketveri.

Linksmai straksi
po mišką,
tarp saulės zuikių,
žibučių ieškai,
stebi bitutę.
Pavargus kojytėms,
tu pravirksti:
„Mamyte, man tik ketveri!“