Vakaras. Tamsa. Šilta. Eutropija su laiminga pabaiga ir katino šypsnis vidury minties. Milimetro skersmens mėnulio ruoželis prikaltas didele vinimi. Milijonas avių vidury tamsaus, lygaus it vandens paviršius dangaus. Sudėlioja raides, sufleruoja reikšmes. Jis tarsi netikras, tarsi Gerasis Samarietis. Jo širdis aukščiau už žodžius. Jo tyla aukščiau už mintis.
Jis kuteno mano vaizduotę paprasčiausiu šifru, jis apglėbdavo mano sielą nepramušamu skydu. Jis - tarsi vaistas nuo vėžinių ligų. Jis - tarsi kremas nuo beprotybės.
Vitaminais šeriu savo rytojų, kad jis galėtų ten įsikurti, išsitiesti miegmaišy ir amžinai būti su manim, būti mano.
Žirklėm duriu sau akis, kad jos prisimintų tik jį, matytų tik jį. Jis kutena mano regą, jis vaišino sausainiu ir vogė mane iš manęs, šaukšteliu taukšteldamas per nosį. Jis kužda man i ausį, kad aš jo. Tikiu.
Katino seilėmis užklijuoju jam ausis, kad jis nieko negirdėtų, o prisimintų tik mano balsą. Kad žiūrėtų į mane plačiai užmerktomis akimis, apglėbtų tvirtai surištomis bepročio dievo rankomis.
Nuodais maskuoju jo nuodėmes, su pieštuku piešiu rytojų. Treniruokliu skatinu vakarykštę dieną. Spjaunu jam į veidą, kvatoju. Jis negirdi. Nesveiku juoku užterlioju savo širdį. Ji jo! Ji ne beprotė.
Jis - amžinasis variklis, pamiršęs II dėsnį. Jis - pakankama priežastis numirti, tobulėti, kliedėti. Jis - daugiaplanė kompozicija, prikelta iš miego. Jis - viskas, bet kartu niekas. Jis - fonikos visuma, beprotybės riba. Jis - erdvė - pakankama priežastis siekti tikslo. Jis - emocija, išmesta pro traukinio langą. Jis - akys, kurių neturiu, aš - pakankama priežastis jam išgirsti. Jis - laisvas siužetas, jis - ritmas, pasiskolintas iš rojaus, pavogta iš pragaro intonacija. Jis - pakankama priežastis nusispjauti. NUSISPJOVIAU.