Dievas išprotėjo!

Verkšlenanti naktis… krintantis lietus plauna veidus. Dievas pyksta! Jam skauda… išskridęs angelas žemėn, negrįžo. Pažino gyvenimą ir persipjovė sau venas prie rojaus vartų maldaudamas nuplėšti jam sparnus, o iš jų pasiūti pūkinę pagalvę su penkiomis sagomis. Dievas nesupranta, nes jis beprotis… paradoksas, kurio tarnai skraido… Skraido? Skraido tik narkomanai ir įsimylėjėliai! Jis nemyli… tvarkosi savo namuose, kaip griežtas šeimininkas tvarko savo kiemo reikalus… vadinasi Dievas narkomanas! Apsvaigęs nuo tūkstančio naktų, nuo gėrio, nuo maldų jis gano aveles… tik kad avelės jau ne jo… jas nukirps, o iš vilnų sius marškinius, odą, kuria apsigaubs naktis… ji klajos gatvėmis dvokdama tamsa. Mane nuo jos pykina…
Naktį tamsu, nes Dievas paviliojo Saulę. Sugundė, o ši patikėjo, kad jis karalius… patikėjo ir žmogus… sukūrė istoriją, pasaką ir pavadino ją “Dievas”. Taip gimė jis. Didis pasaulio kūrėjas, beprotis sukūręs beprotybę, išprotėjusį pasaulį, nes žinau, būti išskirtiniam ir vienišam labai jau liūdna ir nepatogu…
Liūdesiu persmelkta naktis… kaip velniškai man jos prailgsta… Velnias? O ką veikia jis? Jo nėra. Pavydėjo kažkas, jog pasaka “Dievas” labai graži, todėl sumanė sukurti savo istoriją apie mus, apie žmogų… ir sukūrė. Užrašė, pavadino ją “Velnias”, tik pamiršo paminėt, kad velnias, tai jis – žmogus.
Viduržiemio naktis… Klajojančios valkatos, maži vaikučiai padėję galvas ant pūkinių pagalvių su penkiomis sagomis, įsisukę į šiltas antklodes, verkiantis Dievas ir aš… besimeldžiantis. Įkišęs galvą į rožančiaus kilpą… “Dieve, kodėl taip sunku?.. Nejau Tau nereikia naujo angelo, kuris jau pažįsta tai, dėl ko išprotėjo anas? Viešpatie, pamiršk nors kartą saulę ir žinok, aš ateinu…” Nekenčiu ilgų atsisveikinimų…