Miesto betone įaugęs pūkas, trokštantis matyti kiaurai miglą, idant galėtų nusileisti žemiau sapno

Iš miesto audžiu savo tylą
Iš burzgesio kuriu eiles
Iš mėnesio gaida prabyla
Ir šlaistos palei purvinas gatves

Iš tavo sapno audžiu savo dainą
Iš tavo nuodėmių savus žodžius
Iš teatro, kur spektaklis mainos,
Išeisiu, kolei ašara nudžius

Tuštybę savo akmeniu paversiu
Ir mesiu tau - negaudęs gaudyk
Viršūnes nesančias nutversiu
To savo audeklo

Iš pliurpalų nuaudžiau dainą
Iš deimantų nupyniau raudą
Ir amatas atstoja gaidą
Ir netgi skersgatviai - į naudą




Už mano sapno - silpnas rūkas
Tarpuvartėj - reta migla
Ir mano mažas tušinukas
Pasivertė juoda malda

Už mano lapo - lankos tyros
Tarpudury - tik siluetai
Juk būna kartais, kad ir lyra,
Nepaverčia akmens poetu.

Už mano lango - tirštas rūkas
Migla tamsi tarsi sapne
Ir neberašąs tušinukas
Pasimetė tarp Taip ir Ne.

Už mano galios - tavo veidas
Už mano sielos - tyliai tyliai
Nelyg užgniaužto balso aidas
Ištars, jog veltui nusivylei

Užu vilties - malda-dejonė
Užu maldos - tiršta migla
Apjungia sapno sapaliones
Su blizgančia giedra diena.

Tu pamatei, kas bailiai slepias
Už nugaros - it migloje
Išlepęs protas ir išlepęs

Kas nors pabaikit už mane...


O jei sutarsim viršum sapno
Jei susipyksim po rūku
Į šalį pietuose - Aidapno -
Lekiosim, virtę lyg pūku...