ir t.t. ir t.t.

~Ir gyveno kadaise keisti padarai. Išsišiepę net virš ausų. Dėvėdami nekokybiškas kaukes, kurių kvailumas buvo, lyg ir jų uniformos dalis. Jie dienų dienas lekiojo gatvėmis, tarsi siūvinėdami pasaulį. Jie dienų dienas vaidino aktorius, nors teartas seniai buvo sudegęs. Nerūpėjo jiems nei kiti, nei jie patys, tik kaip užprogramuoti lakstė iš vienos vietos į kitą ir dėjosi skubančiais. Tokios betikslės dienos nei kiek neskubėjo, jos demonstravo savo užsispyrusį charakterį kankindamos marionetes iš sudegusio lėlių teatro.
~Jiems nė motais, kad aštrūs beprasmybės siūlai jau seniai pervėrė rankas, jų kojas, galvas... Nerūpėjo, nes nepastebėjo, kad jų gyvenimas iš anksto surežisuota dramatiška baigtis, kad kiek vieną žingsnį žengia ne savo valia, kad mato ne pasaulį, o tik jo šešėlį. Nerūpėjo.
~Kiek vieno ryto saulė šviesdavo vis blankiau, kiek vieną vidurdienį ji vis menkiau šildė sušalusius žvilgsnius, o ir visų "aktorių" kostiumai seniai skylėti, nusitrynę... Kam jų, jei pro plyšius matosi tikrieji jie? Kam, jei pro skylę grasinančiai žvelgia tuštuma, ar akina perdėtas margumas... Bėda ta, kad kai susidėvės kaukės, mes be jų - tuščia vieta, kurią užpildys dar viena surežisuota sielos drama...