Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Padėjau ragelį ir nulėkiau pas Matą grotuvo. Nuotaika buvo puiki. Nors, kai pusvalandį teko laukti, kol kas prieis prie durų, ji šiek tiek sugedo. Kai pagaliau atsidarė tos prakeiktos durys, aš išvydau kraupų vaizdą: Matas stovėjo vien su trumpikėmis ir kažkokiais žaliais marškinėliais.
- O, Tomai. Nelaukiau. Ko prisireikė? Ė... Tu atleisk, aš... su merga.
- Nieko tokio, - atsakiau.
Čia pasigirdo moteriškas balsas:
- Mažiau, kur tu?
- Vėl kokia dvyliktokė? – paklausiau Mato.
Jis papurtė galvą ir tarė:
- Taip. Ne. Dvyliktokė.
- Gerai, tu gali man paskolint savo diskų grotuvą?
- Taip, taip, - palingavo galva ir stovi sau toliau.
- Tai gal atneši?
- A, taip. Nors ne. O kam tau?
- Reikia gi, draugai atvežė naujos muzikos iš Anglijos. Aš tau po to duosiu paklausyt.
- Gerai, tuoj atnešiu.
Jis nuėjo kažkur gilyn į savo 2 kambarių butą ir po keliolikos minučių grįžo su grotuvu. Keista, bet jis buvo jau be marškinėlių.
- Vakare parnešk.
Aš atsisveikinau su Matu ir jo mergina, ir išėjau. Jau lauke man suskambo telefonas – skambino draugas, kur turėjo kompaktus užvežt man. Pasakė, kad išvažiuoja į miestą, ilgam, ir negalės šiandien užvežt diskų, tad jis paskambins man rytoj dieną, ir tada susitarsim. Man net nuotaika sugedo. Nusprendžiau užeiti į šalią Mato namų esančią parduotuvę. Ilgai galvojau, ką pirkti už tris litus ir galiausiai paėmiau buteliuką sulčių ir pakelį čipsų. Pakeliui į kasą susidūriau su kažkokia moteriške. Ji į mane po to visą laiką žiūrėjo. Aš po to pagalvojau, kad tai turbūt Mato mama, ji čia dirba, bet sugrįžti ir pasisveikinti nedrįsau. Kai jau išėjau iš parduotuvės, atsisėdau ant šaligatvio ir ėmiau valgyti čipsus. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad buvau šiek tiek girtas, dieną buvo balius. Visi liko, o aš išėjau – draugui atvežė tuos prakeiktus kompaktus. Matyt dėl to Mato mama taip įdėmiai ir žiūrėjo į mane. Vėliau pamačiau kaip prasivėrė parduotuvės durys, vos vos, ir pro kraštelį į mane įsistebeilijo Mato motina. Man nuotaika dar labiau surūgo. Aš nulipau nuo šaligatvio ir nužingsniavau namo. Vistiek, ką veiksi. Bet čia man iškrito diskų grotuvas, taip ant šono nukrito ir subyrėjo į dalis. Aš pasilenkiau ir surinkau visas dalis. Įsidėjau į kišenę. Amžinai aš ką nors sudaužau, ir vis nesavo. Tada nuėjau pas Matą. Jis vėl atidarė duris vos ne nuogas ir tik pavargusiai ištarė: “A, čia vėl tu... ” Po to vėl išgirdau jo merginą šaukiant: “Mažiau, kur tu? ” ir Matas nužygiavo atgal į miegamąjį. Aš nusiėmiau striukę ir pakabinau ant kabyklos. Po to atsisėdau virtuvėj ant kėdės ir, atrodo, užmigau.
Pabudęs, pamačiau susirūpinusį Mato veidą. Jis sėdėjo prie stalo ir gurkšnojo viskį.
- Mus užtiko mano motina, - tarė. – Čia kol tu miegojai; ir išvijo mano mergą. O man teks važiuoti pas tėvą į butą.
Aš atsigėriau viskio. Po to dar. Po to tariau:
- Velniai griebtų, tavo motina tikra kalė!
- Tomai, po velnių, tu turbūt pirmą kartą gyvenime esi visiškai teisus! – su sarkazmu balse tarė jis.
- Tikra kalė, velniai griebtų!
Aš išgėriau dar porą stiklinių viskio ir nuėjau traukti iš striukės kišenės Mato grotuvo nuolaužas. Tačiau tik atsistojau, kaip vėl atsisėdau. Nusprendžiau, kad grotuvas palauks ir išgėriau dar viskio.
- Sušiktas gyvenimas, - sušukau. – Ir ką aš čia veikiu?!
- Teisingai, važiuojam į miestą, ten nors motinos nebus.
Jis nesuprato.
- Tu nesupratai, šitas sušiktas gyvenimas mane užkniso! Visi mano sušikti draugai kažkur dingsta, viskas krenta iš rankų. Tą ižeidei, tą pastūmei, tam skolingas, tam negrąžinai kažko. O kai man ko nors reikia, visi dingsta.
Nė pats nežinojau, ką aš čia skiedžiu, juo labiau visai ne į temą.
- Teisingai, važiuojam į miestą! – vėl pakartojo Matas.
Aš dar atsigėriau viskio.
- Sušiktas gyvenimas! – vėl sušukau.
Tada vėl nusprendžiau atnešti Matui grotuvą. Šiaip netaip nuėjau į koridorių, ištraukiau iš kišenės nuolaužas ir pažėriau ant stalo.
- Tavo grotuvas, - tariau.
- Na ir kas? Ta prasme, kur pats grotuvas? A, čia – grotuvas? – jis ėmė apžiūrinėti grotuvo dalis. Po to atsigėrė viskio ir pravirko. – Velniai griebtų!
- Kai išėjau iš tavęs, parduotuvėj sutikau tavo mamą, ir nepasisveikinau. Ji turbūt labai supyko ant manęs.
- Tai eik ir pasisveikink! Dar pasakyk jai komplimentą, po velnių!
Aš, aišku, kvailys, bet tada man pasirodė, kad tai puiki idėja.
- O kur ji yra?
- Turbūt nuvažiavo pas tėvą, - atsakė Matas.
- Gerai, aš einu pas juos.
Apsirengiau ir išėjau. Lauke buvo karšta, į akis švietė saulė. Mato tėvas gyveno palyginus netoli, bet pėstute eiti užtruko gerą pusvalandį. Kai pagaliau pasiekiau jo namus, paskambinau į duris, ir užkilau laiptais. Ant laiptų kelis kartus suklupau, bet vis dėlto užkilau iki aštunto aukšto ir įėjau į butą.
- Tomai, sveikas, – visai be džiaugsmo pasisveikino Mato tėvas, ir, pamatęs kaip aš svyruoju, pridūrė – Kas tau? Tomai! Tu girtas?
Jis nusivedė mane į svetainę ir paguldė ant sofos. Priėjo ir Mato mama.
- Tomai, - tarė ji pamačiusi mane.
- Sveiki, ponia Jakeliene! Aš šiandien mačiau jus parduotuvėj, bet iš pradžių neatpažinau! Aš norėjau atsiprašyti, jūs turbūt įsižeidėt. Tad žinokit, kad jūs čia niekuo dėta! Tiesiog aš tada ne apie tai galvojau visai. Ta prasme, buvau užsisvajojęs ir... Be to, jūs, atrodo, šukuoseną pakeitėt? Taigi, norėjau jūsų atsiprašyti, jūs tik, prašau, nepykit. Aš jums, jei norit, komplimentą net pasakysiu!
- Tomai, tu kliedi! Tomai! – ir pasisukus į vyrą, tarė: - Kviesk gydytoją! Arba jo tėvus!
- Jūs, ponia Jakeliene, šiandien labai puikiai atrodot! Aš net... Ne. Jūsų šukuosena dabar atrodo dar nuostabesnė ir... Jūsų šukuosena tiesiog pritrenkianti!
- Tomai!
- ... tiesiog nuostabi! Ne, tikrai, jūs žavinga!
Greitai atvažiavo mano tėvai ir išsivežė mane namo. Nors buvo tik po septynių, namie mane paguldė į lovą ir pasakė, kad miegočiau. O aš visą laiką nesumerkiau akių. Vis galvojau, kokį gerą darbą atlikau, ir kokia laiminga dabar Mato motina. Bet po to vis dėlto užmigau. O kai pabudau, nusprendžiau nusižudyti. Buvo dar tik kelios minutės po vienuolikos, tėvai jau miegojo, ir aš nusprendžiau palįsti po traukiniu metro.
Užrakinau duris ir nusileidau laiptais. Išėjau į lauką. Praėjau pro vartus, pasukau šaligatviu į dešinę. Praėjau pro geltoną plytinį namą, pro žalią. Pasukau į kairę. Perėjau per gatvę ir sustojau autobuso stotelėj. Sulaukiau reikiamo autobuso ir įlipau. Žmonių buvo nedaug; atsisėdau prie lango. Visą kelią galvojau apie tai, ką pamanys visi sužinoję, kas atsitiko – motina, tėvas, draugai. Pagaliau autobusas sustojo ir aš išlipau. Iškart nužygiavau link metro. Nusipirkau talonėlį, atžymėjau ir nusileidau žemyn. Atsisėdau ant suoliuko ir laukiau, kol stotelė ištuštės.
Pravažiavo vienas, kitas traukinys. Žmonių po truputį mažėjo, kol liko vos keletas. Aš atsistojau, priėjau prie perono krašto ir nušokau žemyn. Ir laukiau. Laukiau visą amžinybę. Pagaliau išgirdau atlekiantį traukinį. Kažkodėl pradėjau jaudintis, apėmė baimė. Man pasidarė bloga ir aš užlipau atgal ant perono. Dievaži, kvailys. Traukinys tik gąsdinančiai pralėkė pro šalį. Man net akys apsiašarojo. Sekundę dvejojau, bet užkilau laiptais ir išėjau į lauką. Ilgai aš ten stovėjau, kol paėjau iki autobuso stotelės. Ten atsisėdau ant suoliuko ir ėmiau galvoti. Pagaliau atsistojau ir įlipau į savo maršruto autobusą.
Kai grįžau namo, buvo jau po pirmos. Tėvai jau seniai miegojo, bet aš vis dar nenorėjau miego. Iš vis nenorėjau būti namie, tad išėjau į lauką ir ėmiau galvoti, ką galėčiau nuveikti. Pamaniau, nueisiu aplankysiu kokį draugą ir nužygiavau, kur akys veda. Tačiau greitai sutikau keletą piktai į mane žiūrėjusių skustagalvių vaikinų. Vienas paprašė dvidešimt centų, bet aš atsakiau, kad neturiu. Tada jis užsimojo ir vožė man į snukį. Aš parkritau. Vienas iš tų vaikinų ėmė kuistis po mano kišenes, ištraukė piniginę ir iškratė. Iškrito keletas litų ir viena dešimtinė. Tas, kuris davė man į snukį, pakėlė pinigus ir pradėjo skaičiuoti, o tas, kur paėmė piniginę, numetė ją ant žemės ir pradėjo mane spardyti. Priėjo dar vienas iš jų ir pasakė anam, kad užtenka, o pats du kartus spyrė man į kepenis. Galiausiai jie visi nuėjo, o aš likau gulėti kruvinas ant asfalto.
Gulėjau ten gerą valandą, kol pagaliau atsistojau ir paėmiau piniginę. Apsižiūrėjęs, supratau, kad esu prie vienos tokios mergičkos, Rūtos, namų, tad, nors ir žinojau, kad jau labai vėlu, nuėjau prie jos laiptinės durų, ir paskambinau jai. Po kokių penkių minučių, ragelį pakėlė pati Rūta. Aš paklausiau, ar galiu užeiti, ji mane aprėkė, maždaug, jau taip vėlu ir kad aš neduodu jai miegoti, bet įleido.
Užkilau laiptais ir pamačiau ją tarpdury. Pamačiusi mane, ji baisiai persigando, pradėjo klausinėti, kas atsitiko, bet aš buvau labai pavargęs, ir visai nebuvau nusiteikęs su ja apie tai kalbėtis. Ji man paklojo lovą, aš nusirengiau ir atsiguliau. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir pasakė, kad rytoj aš niekur neisiu, ji paskambins mano tėvams, o aš liksiu pas ją. Aš tik tylėjau. Pasakiau, kad pažadintų, jei žaibuos. Ji tik pasižiūrėjo į mane, kaip į išprotėjusį, bet pasakė, kad gerai, pažadins.
Aš puikiai žinojau, kad rytoj vėl prasidės tas pats mėšlas, bet vyliausi, kad iš ryto pradėsiu naują gyvenimą.
2004-03-23 18:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-17 18:57
aslis
taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-24 11:10
raudoni akiniai
truputeli ishtestas, bet neblogas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-24 00:01
PhoBos
patinka man tokie kuriniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą