Jūra (Dienoraščiui)

Šiandien vėl susitikau su Tomu (su tuo poetu). Šįkart paplūdimyje.
Ėjau apytuščiu pajūriu tarsi vedama kažkokios jėgos, palikdama paskui save pėdsakus lyg praeities šešėlius. Tik šiame Naikinimo Spektaklyje laiko vaidmenį atliko jūra. Tolimiausi pėdsakai jau buvo išnykę.
Taip priėjau visiškai tuščią pajūrio ruožą. Na, ne visiškai tuščią. Ten buvo tik jis. Tomas. Stovėjo priešais jūrą ir nejudėjo.
- Sveikas, - ištariau džiugiai.
Tačiau jis neatsakė. Atrodė, lyg būtų transe, lyg galinga Baltijos jūra būtų užliūliavusi jį savo amžinu judėjimo ritmu. Daugiau nepasakiau nieko. Taip pat atsisukau į jūrą ir sustingau kiek atokiau nuo jo. Pašaliečiui būtume atrodę lyg dvi vienišos statulos, pastatytos ne laiku ir ne vietoje. Arba vaiduokliai iš kitų amžių nežinia kaip čia patekę ir sustingę iš nuostabos.
Po kelių minučių jis atsisuko. Tarsi dvasinis mokytojas patenkintas mokinio uolumu nusišypsojo. Aš taip pat nesusilaikiau.
- Gražu, - daugiau teigė nei klausė Tomas.
- Nuostabu.
- Ji išmintinga.
- Ji ką nors tau pasakojo?.
- O taip, labai daug. Labai, - jis vėl nusisuko į jūrą.
- Apie ką?
- Apie amžinąją vienatvę… Tą neapčiuopiamą bejėgiškumą pernelyg didelėje jėgoje... Nepakeliamą atsakomybės naštą ir merdėjimo kančias… Nuskendusias svajones… Palūžusias ir išsipildžiusias viltis… Visa tai ten, - jis mostelėjo tolyn, link horizonto, kur teoriškai viskas turėtų baigtis.
- Rašysi apie tai eiles?
- Gal… bet tikriausiai ne. Tai ne žodžiams. Ir ne paprastai kalbai.
Jis pasisuko eiti. Aš nusekiau, svarstydama, kas jis – poetas ar šventasis.
Sulig kiekvienu žingsniu kažkas manyje nyko. To vietą užpildė kažkas kita – labiau pažįstama.
Nusibraukėme nuo kojų smėlį ir jau batuoti nuėjome gatve su mašinomis ir įkaitusiu asfaltu.