Banali vienatvė

Apsnigtas suoliukas ilsisi vakarinėmis šviesomis apšviestame parke. Šešėlyje sėdžiu aš, stiklinėmis sienomis atskirta nuo viso pasaulio ir nerandanti nė menkiausios sąsajos su Tavim, Žmogau. Nuleidžiu kojas į pavasarinį purvą ir pradedu jame piešti apskritimus, neaiškios formos pastatus ir liūdną savo veidą. Rankos taip pat nusileidžia žemyn. Delnai pasemia rusvo vandens ir lašina ant beformių batų – vaidina lietų. Neatsimenu, kaip čia atsiradau. Šių vietų dar niekada nesu mačiusi, tačiau šiame dvispalvio filmo parke jaučiu kažką labai artimą. Galbūt jaučiu save, galbūt – vienatvę, kuri vienintelė išdrįsta pasakyti, kad dažnai apie mane galvoja. Tu, Žmogau, to niekad nesakei ir išnykai kartu su mano nuoširdumu ir pastangomis išmokti mylėti. Tau buvo lengviau nusisukti ir nueiti savo keliais, kai aš šaukiau: „Padėkit! “ Šiandien jau pagalbos nereikia, o kai reikės, neprašysiu. Jos paprašys maža mergaitė, verkianti mano kambary, nes vėjas savo nasruose sudraskė jos aitvarą, kuriam kartu užrišome geltonus kaspinėlius su savo svajonėmis (gal jos Tau pasirodė per didelės?)... Aš susilieju su tamsa ir pati ja tampu – lėtai atsistoju ant netvirtų kojų ir nueinu purvinais parko takais, galvodama apie Tave, Žmogau...

Užsimerkiu, kad nematyčiau pilkų pėdsakų... ir tyliai nusijuokiu - juk vienatvė pats juokingiausias jausmas pasauly. Tik ji moka ašaromis prajuokdint...