Rašyk
Eilės (72041)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Truputį persiriūkiau... guliu drėgnam liūdnam kambary, bandau užmigt, bet svajonės neša mane kažkur toli toli, ten kur niekas niekada neišsipildo... bet kartais...
Labai skauda gerklę, bet tik vienoj gerklės pusėj... labai keista...
Nežinau kodėl, gal naktį labai išsigandau skausmo ir mirties... jaučiuosi kaip pensininkė, kuri išsikviečia greitąją pagalbą prasidėjus slogai... labai keista...
Nesuprantu, iš kur tas specifinis ligoninės kvapas tarp baltų į neviltį varančių sienų... reikės paklaust motinos, ji med. sesuo... ir dar tie seniai, velniai žino, dėl kokios, niekam neįdomios, priežasties atsiradę čia ir užėmę kažkam labai svarbias gyvybiškai vietas... kažkoks kabinetas... neatsimenu jo numerio, nes man dabar ne tas galvoje... o kas mano galvoje?.. gyvenimas apie nieką...
Nuostabi gydytoja... jauna, graži ir protinga... įdomi kombinacija, retai taip pasitaiko, juodai dažyti, šiek tiek natūraliai (bent jau man taip pasivaideno) susigarbiniavę plaukai... o koks veidas, nežinau, kaip nupasakoti, kažkoks nesuvokiamas... stilingas kostiumėlis... seniai taip apsirengusią darbe moterį mačiau... iš tikro niekada... ji sėdi odiniame fotelyje (kaip kino filme) priešais mane... susijaudinu, nes pro trumpą sijoną matosi prisegamų juodų pėdkelnių raštas ir dar tas baltas (norėtųsi kad būtų nekaltas) baltas chalatas... nežinau, kas man darosi, bet nuo šios kombinacijos... kuo greičiau pasisveikinu ir prisėdu (kitaip neišeina)... kitaip negaliu... nerealus balsas, lyg (jums pasirodys idiotiška) METALLICA... na ir kas, kad man stogas po truputį lengvai važiuoja... klube dvi Go-Go šokėjas mačiau, vietoj vienos (bent jau-draugai-taip pasakojo)...
Rimtesni tyrimai nei įsivaizdavau...
Auglys...
Operacija...
Gerklės vėžys...
Keistos man dabar dienos... buvau dingęs iš gyvenimo (prieš operaciją pasakiau visiems, kad lekiu pas savo buvusį klasioką porai savaičių... nieks nieko nesuprato... o aš paėmiau ir išnykau... nekenčiu savo buvusių klasiokų...) grįžau... stengiuosi kuo mažiau rodytis savo gyvenamajame plote... su visais bendrauju tik žinutėmis, nes labai pasikeitęs balsas ir dar nenoriu nieko niekam sakyti...
Bjauru... negaliu rūkyt... gert degtinės... dainuot... matytis su draugais... galva ūžia nuo minčių... negaliu svajoti... šlaistausi be vietos gatvėmis... zonduoju barus, kuriuose niekada dar nesu buvęs (kad nesutikčiau JŲ)... vienišumas žudo...
Prieš atsigulant amžiams į ligoninę, buvau pasikvietęs į barą (šiaip pakalbėt apie gyvenimą) gydytoją, na gi, tą pačią su trumpu sijonu ir aaaaaaaa... nenoriu apie tai kalbėti... ką mes veikėm?.. mes paprasčiausiai (visai nepaprastai, draugai negali būti tik...)  išgėrėme kavos ir po penkiasdešimt... toks gyvenimas... dar nebuvau taip niekada jautęsis su svetimu žmogumi, toks atviras. Na ir kas... man rodos, kad tapome draugais... kalbėjom apie gyvenimą, apie orą... bet nė žodžio apie tai... būčiau norėjęs savo gyvenime turėt tokią žmoną... kvaila svajonė... be ateities...
Esu įsimylėjęs... ne ją... bet to niekad nesakiau... ir dabar, kai viskas eina velniop, noriu tai iš savęs išlieti... per daug visko... esu egoistas...
Sėdžiu ant suoliuko prie Karo muziejaus, teisinga vieta, ramybė, švara ir nuolat liepsnojanti ugnis aukure, amžina ugnis meilei... kaip norėčiau užplėšt dūmą... turiu beveik visą batoną paukščiam palesinti... nuostabus kovas, dar maloni vėsa, o veidą visai neįkyriai glosto saulė... balandžiai, jų tiek daug priviso, įkyrios sparnuotos žiurkės... keli žvirbliukai, jie tokie maži rudi ir šiaip visai nieko... noriu numesti ir jiems kąsnelį ... prakeikti balandžiai, jie didesni ir pagriebia pirmiau... bandau nuvyt... paspiriu koja... o jie tik pora metrų paskrenda... žvirbliukai bailesni ir nuskrenda su visam... o žinot, kad tie maži gamtos stebuklai baigia išnykti... prisimenu, kaip vaikystėje su „draugais“ juos šaudydavom iš timpų... bjauriai pasijaučiu... skruostus kaitinanti gėda... išmetu beveik visą batoną į šiukšlių dėžę, nėra noro lesinti tų snapuotų graužikų... nuo šiandien „žmones“, kurie mane užknisa, pradėsiu vadinti balandžiais... gal kada ir jie pradės nykti... tada man jų pagails ir juos palesinsiu... nuostabi mėlyna saulė... kažkur einu...
Sėdžiu bare... sausas vynas (brangu, bet neskaičiuoju, ar verta, vis tiek – IN THE END AND DOESN‘T EVEN MATTER - gera daina, norėčiau padainuot...), smilkstanti tarp pirštų cigaretė (cigaretė tik svajonė), vienišos mintys... nežinau, ar jau laikas apie tai pranešti... kam sakyt, kam ne... kaip sakyt... nieko nesuprantu, tingiu galvot... maloniai svaigina vynas ir buvęs gyvenimas... prakeikta padavėja - balandis prakeiktas - gal dar ko norėsite... ar galite susimokėti iš anksto... prašau... dink iš akių valkata... METALLICA - NOTHING ELSE MATTERS... nuostabu... so close no matter how far... couldn‘t be much more from the heart... forever trusting who we are... and nothing else matters... o balandėlis atskrido... susimoku... ir nešdinuosi lauk... pasiimu mergšę nuo kampo, parsivedu... ji dar tokia jauna... jei susitvarkytų, būtų labai graži... sumoku už visą naktį... bet nieko nedarau... nenoriu... man bjauru taip elgtis... paprašau, kad pasiliktų, šiaip pasėdėtų ir palaikytų kompaniją... ji sutinka, matyt dar neseniai šiuo verslu užsiima ir toks pasėdėjimas jai tikra paguoda... maloni mergaitė... pasakau jai... ji nieko neatsako ir ne todėl, kad jei buvo nusispjaut... žiūrim viens kitam į akis... nuostabios rudos akys, kaip tie žvirbliukai... nekalbam nei apie jos gyvenimą, nei apie mano... pasakojam savo svajones...
Taip klaidžiodamas prastūmiau dvi dienas, o gal tris... nieko nesuprantu... neprivalau... privalai... bent prieš pat mirtį privalau kažką suprasti...
Atvarė Draugas aplankyt, atsinešė kirpimosi mašinėlę (specialus iškvietimas ir prašymas)... pirmas sužinojo... jam visada pasakodavau apie tai, dėl ko man liūdna... nežinau, ką pasakyt... ir nereikia, taip bus paprasčiau... pirmą kartą tokioj situacijoj... aš ir... kerpa galvą ir jaučiu kaip dreba JO rankos... man visada patikdavo, kai mane kirpdavo žmogus, kurį myliu (tada pajuntu kaip svarbu mylėti ir būti mylimam... tai ne tie balandžiai viešose kirpimo įstaigose)... motina... kaip pasakyt JAI... sproginėja mintys... reikia išgert... taip, man irgi... sukviečiam visus, kai prisigersiu, pasakysiu, dabar pats laikas... baigė kirpt, daviau litų ir telefoną... eik, paimk gert, ir paskambink visiems, kurių man šiandien reikia, dabar noriu pabūti vienas... išėjo... atsistoju prieš veidrodį, pasiimu savo ištikimiausią peiliuką, šepetuką... skutuosi galvą... nes tuoj pradės taikyt chemoterapiją... o aš visai gražus... norėčiau, kad ateitų ir JI... bet šiandien nesakyčiau, ką jaučiu... dar ne laikas (o kada tas laikas bus, nėra laiko, kaip to nesupranti), dar ne... šįvakar ir taip bus keistų naujienų... nėr ko per daug apkraut... matau lėtą, atvaizdą veidrodį... girdžiu kaip jis šnabžda...
Visi susirenka, jie stebisi, nes aš nieko nekalbu, nieko nedainuoju... toks žaidimas... paaiškina JIS.. Visiškai girtas esu... pasakau... visus išveju... nenoriu, kad jie jaustųsi nepatogiai, kad nekalbėtų banalių nesąmonių... kad netaptų balandžiais... myliu juos visus...
Viskas sukasi... jaučiu, kaip žemė sukasi aplink saulę... užsimerkiu... atsimerkiu... gyvenimas sukasi aplink pigią elektros lemputę... artėja grindys, ir švelniai prisiglaudžia... guliu tarp tuščių butelių... matau raktus ir vieną batą... kažkas paliko... matau stovintį žmogų prie savo namo... negali įeiti, o nuoga koja dega ant šlapio šalto asfalto... ir vėl likau vienas kaip ir visada, niekada nebuvo kitaip, o taip norėdavosi kažko jaukaus šalia savęs... pats kaltas... nekenčiu... pradedu rėkti nežmonišku balsu, nuo šėtoniško žviegimo skyla buteliai, byra tinkas, prasiveria grindys ir aš krentu, krentu žydroj begalybėj, o debesys švelniai glosto nuogą kūną, jaučiuosi visiškai laisvas... krentu... krentu... išgirstu, kaip pro tankų, minkštą orą skverbiasi natos... balsas... švelnus moters balsas... žvirbliukas... kur leki?... baigiasi begalybė... matau kalnus... švelniai rusvus plikus kaip ir aš... priglundu... bučiuoju... užeinu į vidų... sėskis... įpila šalto alaus... kaip malonu po ilgos kelionės taip... lipu į antrą aukštą į savo kambarį... lova tokia minkšta minkšta, bet negaliu užmigti, nes kūnas atpratęs nuo to... kieta žudanti minkštuma... atsigulu po lova, taip kur kas geriau, ir lengvai užmiegu...
Bliat kaip skauda galvą.... o ko tu čia žiūri savo mirusiom akim... nukabinu nuo sienos veidrodį ir išmetu pro langą...
Labas MAMA (niekada anksčiau nesikreipdavau žodžiu MAMA...), kaip gyvenat... labas, tikriausia sergi... kodėl klausi?... balsas kažkoks keistas, lyg ir užkimęs... na, tikrai neperšalau (ir bjauriai sukrizenu)... vakar šuo buvo pabėgęs, tik šiandien parsirado... MAMA, myliu tave... gal tu girtas (ir švelniai nusijuokia...)... man gerklės vėžys... tyla... girdžiu, kaip sudažnėja jos kvėpavimas... girdžiu, kaip daužosi širdis jos... iš pradžių išgirstu, kaip nukrenta ragelis... paskui MOTINA... girdžiu, kaip SESUO rėkia... pyp... pyp... pyp...
Skambutis... skambina SESUO... numetu ragelį...
Labas TATA... jie išsiskyrę... sveikas... šimtas metų, kaip užsilaikęs... dabar jau daug geriau... o tu kaip, sūneli... man gerklės vėžys... ir padedu ragelį... nenoriu girdėt, kaip jis jaudinasi, klausinėja kvailų nesąmonių... visą laiką buvau savanaudis, savimyla, egoistas...
Skambutis... skambina TATA... numetu ragelį... išjungiu išvis telefoną...
Prasti reikalai...
Ligoninė (jau žinau, tas kvapas nuo vaistų, dezinfekavimo priemonių... mirties kvapas... šiais koridoriais prisėlins mirtis), vaistai, susirūpinę draugų ir šeimynos veidai, nežinau nuo ko blogiau, ar nuo to ar nuo tų veidų...
Paskutiniu metu labai sunku kalbėti arba visai negaliu, valgyti... rašau ant popieriaus...
Pamoju ranka Draugui... pasikalbėk su JA, paprašyk, kad užeitų... gerai...
Turiu ausinuką ir dvi kasetes (METALLICA ir NIRVANA) ir be perstojo jas suku... įdomu, kiek žmonių išėjo paskui Kobainą beklausydami JO muzikos...
Prasiveria durys... įeina JI... labas... laba... graži diena ar ne... taip... matytai, kokią mažą mergytę mačiau bevažiuodama čia, labai susijaudinau, dabar dar drebu (maloniai nusišypso)... ką klausai?.. METALLICA... kaip visada, kažkada žadėjai mane nusivest į kažkokį barą, kur nuolat leidžia tokią muziką... nuolatos šypsosi savo kerinčia šypsena... pakelia nuotaiką... kad žinotum, kaip tave... kai išeisi iš šitos palatos, būtinai turėsi mane nusivesti... taip ir padarysim... šauniai atrodai, išgražėjus, palauk žinau plaukus nusidažei?... taip, ačiū... nė vieno kvailo klausimo, kaip sveikata, kaip jautiesi, kada mirsi... nusijuokiu iš to, apie ką pagalvojau.... kažką pasakoja... kažką parašau.... nesuprantu, ar tikrovėj ar sapne esu... skęstu jos akyse... kaip toj žydroj bedugnėj... ji sėdi prie manęs ir jos kojos liečia mane... ne, negaliu taip pasielgt su ja, per daug ją dievinu... nors kartą gyvenime reikia pasielgt teisingai... kaip skambėtų-aš tave myliu, man liko pora mėnesių, o gal savaičių... pradedu isteriškai juoktis (kai norėdavau atsikratyt kokių slegiančių minčių, visada taip darydavau)... pamatau, kad ji išsigando... ačiū, kad aplankei, o dabar išeik... nustojau juoktis tik kai išėjo... jaučiu pasijuto labai nepatogiai... atsiprašau... bet JI to jau niekada neišgirs... kitaip negalėjau... dar būčiau parašęs, ko nereikėtų...
Kėliausi prieš saulei tekant, norėjau ją pamatyt paskutinį kart... bus graži diena... stoviu prie lango... žydras dangus... kyla saulė (visi trokšta nuvažiuot prie jūros ir stebėt kaip leidžiasi į jūrą saulė... romantiška... bjauru... kada nors jie tai supras... gal... kai išnyks balandžiai...)... atsidarau langą... įkvepiu gaivaus rytmečio oro... įkvepiu apsimiegojusios saulės spindulių... aš jau pakeliui pas tave... apsvaigstu... visas drebu...
Rašau kol dar niekas neatėjo...
Atsiprašau visų, kuriuos įžeidžiau DRAUGŲ ir pažįstamų, visų kuriuos mylėjau ir kurių nekenčiau... daugiau negaliu... negaliu pakęst savo minčių... negaliu pakęst vienumos, nors JŪS ir visi šalia... negaliu pakęst minčių vienumos... negaliu tverti savyje meilės... per minčių sunkumą nejaučiu net fizinio skausmo... žinau JŪS suprasit mane, JŪS visada mane supratot, nors kartais to ir nejutau... be to nenoriu, kad mane matytumėte mirties agonijoj, nenoriu, kad manęs gailėtumėtės... atsiprašau, kad JUMS niekad nesakiau, kaip JUS myliu... kad JUS myliu... kad myliu tave, mano paukšteli... tik JŪS apie JĄ žinot... nesakykit JAI to niekada... iki susitikimo... su meile aš...
Padedu raštelį ant lovos... prieinu prie plačiai atverto lango... na, mano brangioji SAULUTE, aš ateinu pas tave...
Po langu... iš aukštai vos įžiūriu paukštukus... žinau, kad tai žvirbliukai, rudi mieli mano padangių draugai... jie prausiasi dulkių voniose... lekiu su jumis į SAULĘ...
2004-03-22 12:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-11 23:14
Menulio Pjero
net nebūčiau pagalwojes,kad žmogus ,su kuriuo dalinuosi gywenama wieta taip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-23 01:08
PhoBos
skaiciau ir visai patiko. uzkabino is karto. galeciau balsuot - butu 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-22 13:47
Nyarlathotep
Daugtaškių pridėta kur reikia ir nereikia. Pabandyk vietoje daugtaškių skaitydamas padaryti kelių sekundžių pauzes - kurinys atrodys keistai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą