Istorija šita prasidėjo viename prekybos centre...
Stoviu prekybos centro vidury. Apsivilkęs darbuotojo apranga, užsirišęs prijuostę. Ant galvos mėlyna kepurė su snapeliu. Žvelgiu į pirkėjų srautą, plaukiantį prekių lentynų fone.
-Ragaukit „Klaipėdos maisto“ dešrelių. Prašau.
Siūlau lankytojams skanauti dešros gabaliukus. Pjaustytus mano paties ranka. Susmaigstytus ant dantų krapštukų.
-Prašau ragauti.
Bet pirkėjai nesiveržia prie manęs. Turtingesni gali ir taip dešrelių nusipirkti. Kam jiems ragauti? Gal dar pjausčiau nešvariomis rankomis. Vidutiniokai ir iš tolo lenkiasi manęs. Jie žino neprivalgysią dešros gabaliukais - tik sudirginsią apetitą. O bomželis skaičiuojantis baltus centus kampe. Ar jam rūpi dešrelės, kai žvilgsnis niekaip nenukrypsta nuo alaus.
-Prašau. Ragaukit.
Kalbinu pirkėjus. Taip man liepta. Jei pamatys administratorius, kad tiesiog abejingai stoviu ir tyliu, gausiu pylos.
-Prašom ragauti.
Jaučiuosi žemesniąja kasta. Žemesne net nei pardavėjai ar prekių išnešiotojai. Jų nors darbas matosi. Parduotų prekių suma - kasos aparato atspausta galutinėj ataskaitoj, ar nuolat pasipildančios prekių lentynos.
-Ragaukit.
Atkreipkit pagaliau dėmesį į mane. Aš irgi noriu pasijusti reikšmingas. Kiek galima be tikslo stovėti?
-Skanu. Kuo tu vardu, gražuoli? - ilgakojė brunetė su iškirpte ant krūtinės nusileidžia iš mano svajonių karalijos ir klausia manęs.
-Aš.... aš Viktoras. O tu... jūs?
Nueina. Aš jai niekas. Niekas su mėlyna kepure ant galvos, prijuoste ir darbuotojo apranga.
-Žūtbūt įsidarbinsiu valytoju, - tariu sau...
Ne, visgi istorija šita prasidėjo truputį anksčiau.
-Tai aš pas tave atvažiuosiu kelioms dienoms? - telefonu klausia pusbrolis.
-Nu, davai. Atvažiuok. Bet kompas gali būti užimtas. Žinai, paskutinė sesijos savaitė.
Mano pusbrolis- didžiulis savimyla, mergišius, girtuoklis ir narkomanas. Ir taip susiklostė likimas, kad be visų šių trūkumų jis turi dar vieną aistrą. Aistrą strateginiams kompiuterių žaidimams.
Skolų savaitės pabaiga. Dvi dienos iki paskutinio matematikos egzamino perrašymo. Paskutinio dviem prasmėm: viena gerąja, kad visus kitus dalykus jau išsilaikiau, ir parašęs pereisiu į kitą semestrą; antra blogąja- perrašymų daugiau nebus, ir nesėkmės atveju teks kartoti kursą.
Mokausi iš visų jėgų. Nesėkmingai bandau spręsti uždavinius, zubrinu nesuprantamą teoriją. Pusbrolis žaidžia „Strongholdą“.
Paskutinis vakaras. Teorijos taip ir neišmokau. Laikas darytis šperas.
-O tu atspausdinai fizikos kursinį? Ranka rašytų jis nebepriima, - primena užbėgęs grupiokas.
-Ne.
-Andriucha, užleisk kompą, - sakau pusbroliui.
Bet kaip su šperomis? Ir čia pusbrolio buvimas pasirodo man Dievo dovana. Pusbrolis sutinka sukarpyti šperas ir suklijuoti iš jų mažytes į kumštį telpančias knygeles...
Reik pasakyti, kruopštumas, su kuriuo pusbrolis darė šperas, nustebino net daug ko mačiusius. Pusė bendrabučio gyventojų susibėgo į kambarį, pažiūrėti kaip pusbrolis daro šperas: lygiai, lygiai lapuose su atspausdinta teoriją brėžia linijas, lėtai, lėtai pagal jas karpo lapus į juosteles ir kruopščiai, kruopščiai lanksto iš jų knygeles. Dirba pusbrolis iki šešių ryto, į nieką nekreipdamas dėmesio, tik linguodamas galvą į muzikos taktą iš ausinių. Šperos gavosi tikras meno kūrinys.
Nenuostabu. Prieš ėmęsis darbo pusbrolis išsipila iš maišelio pusę gramo amfetamino, susmulkina taksofono kortele ir per vamzdelį, susuktą iš dešimties litų banknoto, įsisiurbia sau į nosį.
Kad suprastumėt, kaip susijęs amfetaminas ir nuostabios šperos, pateiksiu pavyzdį. Vienas bachūras, apsiuostęs, dešimt valandų sėdėjo nepasijudindamas iš vietos ir ardė į detales savo magnetofoną. Tiesa, vėliau magnetofono į vieną niekas taip ir nesudėjo...
Einu į egzaminą. Po pažastim nešuosi per naktį pagimdytą kursinį, kišenėje pusbrolio „sukurtas“ šperas.
Egzaminas. Gaunu užduotis. Išsitraukiu iš kišenės šperas. Skaitau:
„Hidrolizė- tai medžiagų skilimas į jonus vandenyje. “
„Iš kur čia chemijos apibrėžimas. Kokius lapus po velnių jis man sukarpė? “- klausiu savęs.
Dvyliktą valandą dėstytojas praneša rezultatus. Sužinojęs juos, einu tiesiai į dekanatą, kur parašau prašymą, kad kitąmet leistų kartoti kursą. Iš dekanato mano kelias veda į darbo biržą. Tik dar užsuku į bendrabutį. Pasakyti pusbroliui, kad jis daugiau nebežais mano kompiuteriu...
Kai kas pasakys, kad valytojo darbas šlykštesnis nei reprezentatyviai atrodančio jaunuolio, siūlančio ragauti dešreles.
-Galbūt, - atsakysiu jiems.
Iš tiesų stovėti prie dešrelių vienodai nuobodu kaip ir plauti grindis. O mano apsisprendimą, nueiti pas administratorių ir persivesti į valytojus, nulėmė tikimybių teorija. Kurios taip ir neišmokau, studijuodamas Universitete. Bet neblogai perpratau realiame gyvenime...
Į nieką nekreipdamas dėmesio, pereinu su skudurėliu visus prekybos centro veidrodžius. Viskam abejingas su šluota apeinu visas grindis. Be išraiškos veide iš urnų surenku maišus su išmetamais prekybos centro čekiais.
Tik pačių čekių neišmetu į konteinerį. Kraunu juos į atskirą maišą ir nešu namo. Visą naktį ant jų rašau savo vardą, pavardę ir telefoną. Rytoj juos įmesiu į urną su užrašu „Laimėk šešių kambarių butą žaidime Gedimino 43“.
Pusė centro lankytojų išmeta savo čekius į urnas. Jei juos visus užpildyti, tikimybė, kad laimėsi pagrindinį prizą- viena antroji. Vilniuj apie dvidešimt prekybos centrų. Tikimybė- viena keturiasdešimtoji. Lietuvoj apie septyniasdešimt miestų. Metu iš galvos tikimybių teoriją- manęs dar laukia nuobodi, bemiegė naktis...
-Labas gražuoli. Gal pavaišinsi kokteiliu? - ilgakojė brunetė iš mano svajonių karalijos prisėda prie manęs. Tik dabar jos bliuskutė su dar gilesne iškirpte.
Pakviečiu padavėją. Užsakau kokteilį.
-Tu manęs neprisimeni? - klausiu jos.
-Ne. Nors kažkur tu man matytas.
Tyliu. Nereikia jai sakyti, kad kažkada vaišinau ją dešrelėmis.
-Einame pašokti.
Po kelių šokių pasakau:
-Nori, aš tau parodysiu savo šešių kambarių butą?
-Gerai, - sutinka ji.
Peržengiame mano buto slenkstį.
-Čia visa tavo? - klausia ji.
-Taip. Tik penkis kambarius esu išnuomavęs draugams. Iš tu pinigų sumoku mokesčius ir dar truputį lieka.
-Nebloga įranga, - pagiria ji mano namų kiną. Kambary be namų kino, stalo, kompiuterio, naujos lovos ir poros slidžių daugiau nieko nėra.
Namų kinas, slidės, trys arbatinukai ir lova- daiktai, kuriuos laimėjau žaidime „Gedimino 43“.
-Kokį filmą norėsi žiūrėti? - klausiu jos...
Ryte netikėtai paskambina pusbrolis.
-Sveikas. Girdėjau, laimėjai šešių kambarių butą.
-Laimėjau, - atsakau.
-Klausyk, aš pagyvenčiau pas tave kelias dienas. Pažaisčiau kompiuteriu.
Mano pusbrolis didžiulis strateginių žaidimų mėgėjas, girtuoklis ir narkomanas. O be visų šių trūkumų jis turi dar vieną aistrą. Aistrą- ilgakojėms brunetėms. Pažvelgiu į gražuolę iš mano svajonių karalijos, miegančią mano lovoj ir atsakau:
-Ne.
-Kas skambino? - paklausia ji. Pasirodo, ji jau prabudusi.
-Pusbrolis. Nori išsinuomoti vieną kambarį. Bet aš jam pasakiau, kad visi jau užimti.