monologas

Kambary pelėsiais vis dar atsiduoda.
Ne, nebandžiau jų išvaikyti.
Matau, kad šypteli.
Negudrauk.
Gal pradedam?
Tiesa, tik Tęsiame.

Vėjų nugludintais delnais aš
Apglėbsiu tavo akis
O tu mirksėsi tyliai niūniuosi
Aš jausiu kaip tavo blakstienos
Glosto mano išdžiūvusias rankas
-tada mes prisiminsim.

O žinai
Juk
Kadais raganos skaitydavo iš mano delnų
bet kartą pasakė
Kad prakeiktųjų delnai yra nebyliai
Tad šįkart tyliu.

Jau ilgai jau ilgai...
Velniava.
Painiojuosi.
Žodžiai išdavikiškai sprunka.
Nepyk, brangusis.
Noriu, kad išeitų gražiai.

Pavargau.
Dievas žino, kaip aš pavargau.

Tęskime.

Pavasarių begalybės minkštai
Priglunda prie stebinčių
Šešėlių sielų
šalia mano kojų
O tu vis niūniuoji
apglėbi mano rankas
bet mums jau darosi šalta
nevykusiai neišbaidomai šalta
Nuvytusios rožės ant stalo
Ne mano ne tavo
Namai ir tie kilimai
Net išblukę paveikslai ne mano
Ne tavo
Nes čia nėra mūsų
Ir mes jau kitur
Ir vėl žiema
Ir kankinančiai šalta.
Tavo veidą bučiuoju
Ir mes verkiam abu

Ar tu pameni
Kaip tada kaip kadais
Mes prie jūros
Bandėm jas užauginti paukščiais?

Tu šnibždėjai man tyliai
Alsuodamas taip
Kad nepabustų
Vagiantys laiką
Ir verkei
Ir verkei
Ir verkei
Išniūniuodamas
Kad jie pakils
Jie

Aš nubučiuodavau tavo ašaras
Ir jos klykdamos baltais šuorais
Kaip gėlių žiedlapiai ūkanotą rytą kad krinta
Turėjo nukristi
Ant smėlio
Ir vėlėi pakilti
Kad paskui mes turėtume ką pažinti išvydę.

Įsibėgėjo. Gražiai dera, juk taip?
Lyg kamuolį ridentum.
O kamuoliai, tokie spalvoti ir gražūs, kaip kad būna cirke...
Ak taip.

Tęskime.

Mes bandėm gyvybę įkvėpti
Dievais
Tapti kvailiai

Palauk, dar įsipilsiu.
Juk čia tėra pienas.
Deduosi medaus.
Matai?
Manyk, kad tai tėra pienas. Šviežias pienas su medum.

Ir kas?

a...

tau juk aš buvau uždengusi akis
ir tu nematei
o pati aš užsimerkiau iš skausmo
ir baimės
ir kai pakilo
į dangų
mes nematėm
dievaži, kokie mes buvom kvailiai

koks paukštis pakilo.

Gyvenu gerai, brangusis.
Laukiu tavęs.
Keletas laimingųjų
Arba ne -
Neatsisakykime dvejopų galimybių -
Turėjo garbės - o gal klydo
Susipažindami su manimi.
Bet laivai juk palieka uostus.
Jūreiviai nemoka groti.
Tad visi jie tebūdavo ieškojimų dėžės
Plukdžiusios siuntinius šiam sapnui.
Bet aš laiminga.
Tikrai.
Einu į darbą, ramiai miegu,
Turiu šunį
Ir tylius kaimynus
Nesilaikau jokių dietų.
Gražiai atrodau.
Visi mane mėgsta.
Nežiūriu melodramų.
Esu labai laiminga. Tikrai.
Pasiutusiai gerai moku meluoti.
Aktorystės meno išmokau pakankamai greitai
Aš kerinčiai šypsausi.
Tik išeinu atostogų kiekvieną pavasarį
Kai paukščiai grįžta namo
stoviu spoksodama į dangų
Pamišėliškomis akimis
Ir klykiu
siela.