Naktimis aš mėgstu klausyti metalo. Naktimis... Na nesakau, ir dieną klausau. O tiksliau tik dieną ir klausau. Nes nežinau, tiesą pasakius, kada prasideda naktis... Nežinau ir vakaro pradžios laiko... anei dienos. Tik žinau, kad atsikeliu dieną. O užmiegu... O! Vakare. Bet kada vakaras prasideda nežinau...
Taigi, kaip sakiau, klausau metalą. Įvairų. Iškiltų klausimas kodėl? Nes dievinu šunis. Ir leopardus. Sakytumėt prie ko čia tie šunes ir leopardai? Atsakyčiau, tikriausiai, kad nei prie ko. Tačiau iš tiesų viskas labai glaudžiai siejasi. Tarkim, imkit ir įsivaizduokit, kaip smagu praeiviui sakyti: “Ei, ou! Gražiai padainavai! ”. Arba: “Ei, ou! Gražūs plaukai! “ Smagumėlis. Tikrai! Dar smagu sedėt kampe salės, ir kiekvienam praeiviui einant, smarkiai nužvelgti jį ir švelniai tariant, išniekinti. Negražu, bet “pasaulis mažytis…nėr ko laižytis”.
Ir tikriausiai jau spėjote pastebėti, kad smarkiai nusišneku. Taip. Tai vienas mano žalingų įpročių. “Pezu” visur ir visada. O pasitaikius kokiam podiumui- ypač. Jūs nesuprantate…Ir nėr čia ko.
Tačiau kaip vadinasi jūsų grupė? Ne. (šypsenėlė). Jums pavadinimo nereikia…O numerius turit?
Skirta šios prozos įkvepėjai ViešnageiElektrėnuose