Alkis

Tu pati turbūt dar niekada sau neprašei
Šitiek laimės ir žmonių dosnumo...
Toks lig šiol neaprėptas žvaigždėtas rūmas,
O panorai pasakyt: mažai...

Man mažai beržų žalumo...
Man mažai
Vėjo vartomų rugių, raudonų vyšnių.
Jei žinočiau, kad ir vėl sugrįšiu,
Aš vis viena skųsčiausi: mažai.

Kam jūs davėt tokį alkį?
Kam jūs davėt tokį ilgesį bekraštį?
Kam jūs leidote ieškot, surasti ir prarasti?
Kam išmokėt ligi ašarų mylėt?

Dienomis žiūriu į debesis,
Žiūriu į žmones.
Naktimis žiūriu į šaltą ir žvaigždėtą tamsą.
Šitiek tuštumos lig žiburių -
Kur aš prisiglausiu, atsiremsiu?
Gal tiktai į motinos rankas...

Būtumei rami
Kaip žemė šąlanti, kaip sausos medžio šakos,
Kaip akmuo, kaip štilio viską užmirštąs vaiskumas,
Bet įsiveržia
Gaudus ir neaprėpiamas žvaigždėtas rūmas, -
Prityli... ir vien šnabždi: mažai...