Basomis per žvyrą, pabertą ant lipnaus asfalto.
Ji eina per aštrią skaldą.
Tai mano močiutėlė boružėlė.
Jos kojos jau seniai sugrubo ir nebejaučia skausmo. Bet kaip tyliai ji vaikšto suklypusiomis, girgždančiomis grindimis, kai aš miegu.
Kaip švelniai ji glosto mane, kai vis ko nors pridarau... pagaunu vapsvą, o ši gindamasi palieka pirštely geluonį, pati miršta; kai įpuolu į dilgėlyną, nes vidur jo mačiau aviečių močiutei ant juodos duonos užsiberti; kai nusibrozdinu kelius, nukritus nuo dviračių į aštrią skaldą...
Ji visuomet šalia. Matau vakarais jos šiltas akis, pasidabinusias tokiomis mielomis raukšlelėmis, kurių kiekviena išryškėja mane pamačius.
O dabar matau, kaip ji, jos siluetas išeina. Tarp vyšnių žydinčių, tarp beržų. Ji eina neatsigręždama. O aš bėgu iš paskos ir negaliu jos pasivyti. Akyse raibsta, sūrūs prakaitas lenkia prie žemės, dūstu nuo karšto asfalto tvaiko.
Sugrįžk..!
Man sopa širdelę, močiute...