Draugas

Kai aš atsigulu į lovą, tada ateini tu, mano slaptas ir paslaptingas draugas, atsiguli šalia, apkabini, ir tyliai prabilsti savo lengvu ir švelniu balsu. Visad maloniai pasisveikini, tyliai į ausį pašnibždi tą patį klausimą: "Kaip prabėgo diena?". Po tų tavo žodžių ant mano pagalvės strykteli mažas pilkas zuikiukas su nedideliu auksiniu maišeliu letenėlėse. Nutūpęs jis meiliai pažiūri į mano akis, nukreipia mano žvilgsnį nuo tavęs, mano drauge, tada atveria savo maišelį, įkiša į jį savo letenėlę ir pabarsto saują žvaigždžių... Aš dar matau, kaip viena žvaigždutė skrieja link mano akių, i jas įkrinta ir aš užmiegu, palikdama tave gulėti šalia... Aš prabundu ryte, kai tavęs, mano drauge, jau nebūna šalia... Tada dar guliu ir laukiu: gal ką pamiršai, gal grįši... gal tos tavo didelės žalios akys norės pamatyti mane šviesoje... Paskui apžiūriu pagalvę - gal ten liko tavo šviesus plaukas, bet dar niekad nieko neradau... Tu niekad nepalieki jokio savo pėdsako, atsirandi iš niekur ir labai greit pabėgi atgal. Galėtum pabūti ilgiau, norėčiau įdėmiau į tave pažiūrėti, o galėtum ir į sapną ateiti... O gal čia kaltas zuikis, kad per anksti užšoka ant mano pagalvės ir užmigdo mane, o jo žvaigždėje yra sapnas ne apie tave? Nekaltinkime jo, juk jis tik mažas miego zuikutis, kasnakt aplankantis visus...
          O tu, mano paslaptingasis drauge, kol kas atrodai labai mielas ir paslaptingas. Aš norėčiau apie tave tiek daug sužinoti, bet jei tau sunku kalbėti, ar nori ir toliau likti nežinomas, as neversiu tavęs kalbėti, man užteks kad būsi šalia ir klausysies, nes net nežinai, kiek daug aš tau noriu pasakyti...
          Štai ir vėl aš einu miegoti, ir kaip kasnakt, trokšiu, kad nepabėgtum taip greitai... Gal kada nors mano norai išsipildys...