Šešėlyje visuma*

Gali į chaosą įbrėžti tvarkos tinklą. Vienok pro šalį einantys žingsniai, o kartu ir esamumas asimiliuoja tavąją tvarką į save. Toks dėsnis - prievartinės tvarkos požymiai nyksta į visumą. Bet tas, kuris griauna, kartu ir kuria.

Iš tolio, penkių žingsnių aidu, jis sutrauko tinklą, bet duoda pradžią kūdikio bareljefui.
Iš tolio, penkių žingsnių aidu, ji nutrina šį paišinį ir kuria mano užmarštį.
Man buvo lemta tai pamatyti. Tik ar vertėjo laužyti kojas ir stabdyti kraują, kad valandėlę būti kūrimo liudininku. Ar vertėjo kalbėti tuos žodžius, kurie skambėdami atsimuša ir sienomis, kaip vanduo, suteka per pėdas į tave? Ar tuos srautus iš sąmonės kryptingai suveisė logika? Šis sodininkas man mieliausias, kai pavasarį dedukcijos žirklėmis apkerpa taviškojo naivumo ūglius. Ir į vakarą sukurtas laužas siunčia širdies klijuotoją rekreacinėn zonon. Užsimerki ir tampi šešėliu.
- kalbant apie šešėlius: jis praėjo pro šalį. -
šitokia tamsa išalkusi.
Ji yra niekis, pavidalu tvarkingos išraiškos.
Ji yra niekis, pavidalu chaotiško pasibuvimo šalia.

Po teisybei, tie dūmų srautai koridoriuje yra upės tėkmė, keičianti kryptį. Surišta savųjų ištakų.

Užmerki akis.
Tada laikas ima krėsti pokštus - akimirka. Akimirką lieki kur buvęs, žiūri į mokyklinį suolą ir vietą, kur taviškąja valia tūnodavo rašalo demonas. Jam duodamos užduotys visada įvykdomos, linijos tvarkingos, asimiliuojamos negreit ir patenkintas tasai, kuris pirštais perbraukęs penklinę, mato tavajį veidą.
Atsimerki. Laikas - akimirka.

Sėdėti nepatogu - užtirpsta kojos, tik kur tau eiti?

* - valandėlė parietus kojas tamsiame koridoriuje