Antroji pusė

Ji atsisėdo priešais, demonstratyviai užmetė koją ant kojos ir galvos mostu atmetė plaukus, dengusius įžūliai primerktas akis. Lėtai sukiojamoje rankoje į blykčiojo žaidimą pasinėrė sidabrinis žiedas ir raudono vyno taurė. Gėrimas akimirkai pakilo link lūpų, bet su demonstratyviu sumišimu sustojo prie pat jų; pirštai mostelėjo į šalis. Akimirkai ji taip sustingo, žinodama, kad gniuždo mane kiekvienu savo judesiu, ir su suvaidintu nepasitenkinimu paklausė:
- Tai taip ir tylėsi? Nelaukei? Juk žinojai, kad ateisiu. Ech.. - ji mostelėjo taurę į vieną pusę, tuo pačiu nusisukdama į priešingą, išlaikydama pozą lyg iliuzionistas prieš žiūrovus. Taurė pradingo erdvėje, žiedas sublyksėjo ant kitos rankos, kuri jau laikė paremtą smakrą, o iš to erdvės lopinėlio, kur ką tik pranyko vynas, ji atgalia ranka išsitraukė cigaretę.
"Ji juk nerūko... ", akimirkai dingtelėjo. Pasigirdo įsižiebiančio degtuko garsas, bet ugnies iškart nepamačiau. Degti juk gali bet kas - ypač ji pati. Žiupsnyje suspaudusi oranžinę ugnelę, ji įsikando cigaretę, prisimerkusi ją pridegė, ir tada, lyg vėl mane pastebėjusi, nustebusiomis akimis įsispoksojo. Cigaretė smilko, bet besidraikančių dūmų nebuvo. Žinojau, kad ji nerūko. Galbūt.. antrosios pusės tikrai nesikeičia? Vietoj tabako padvelkė neskanios praeities aromatas.
- Aš grįžau. - tarė ji.
"Ne, ne, ne! Aš jau kitoks, man tavęs nereikia, aš sugebu dabar gyventi kitaip, be tavęs! ". Kodėl negaliu pasiryžti ir išrėkti jai to į akis? Lyg skaitydama mano mintis, ji dar kartą, lyg mokytoja ar hipnotizuotoja, pakartojo:
- Aš tikrai grįžau. Kaip gi tu be manęs?
Ji tikrai nepasikeitusi. Vis tokia pati tamsi, niūri, išdidi ir kandi. Žvilgsniu nuslydau nuo jos akių, žemyn per vos pražiotas lūpas, kaulėtu kaklu... Pastebėjusi tai, ji truputį sutrikusi kiečiau įsisuko į juodą pigios odos apsiaustą. Taip... netgi ir dabar tu vis dar tokia pat drovi. Slėpdama sumišimą, ji cigarete ėmė vedžioti ore, lyg rašytų. Žinojau, kad tai jai padeda apsimesti ramia ir neprieinama. Vienas apie kitą mes daug žinom... Vedžiojama cigaretė pamažu pavirto į peilį. Akimis ėmėme sekti abiem gerai žinomą žaidimą - už ašmenų paimtas tarp pirštų peilis rankena erdvėje daro horizontalų ratą, vertikaliu mostu persiverčia ant rodomojo piršto, akimirkai sustingsta, vėl vertikalus mostas atgal, horizontalus ratas į pradinę padėtį. Vėl, horizontalus ratas, vertikalus ratas, minties akimirka, vertikalus ratas, horizontalus ratas...
- Nemanyk, kad sugebėsi mane apeiti. Jei nepriimsi manęs šiandien, aš ateisiu rytoj. Būsiu vis atkaklesnė. Žinai juk. Vienas apie kitą mes daug žinom. Aš juk esu tu. O tu esi aš.
Tamsioji mano pusė ištiesė rankas apkabinimui. "Eikš"... Jai nereikėjo to ištarti, jaučiau tai liūdnose jos akyse, galėjau išgirsti šnabždesio intonaciją iki smulkmenų, matyti lūpų kampučių nedrąsų virptelėjimą.
- Išeik... - tariau, kaip mylimajai sakoma "dar pabūk.. ".
- Išeik... - tvirtai suspaudžiau ją glėbyje. Ji irgi verkė.