ištrauka iš menamo kūrinio

Tegul jie užsikelia mus ant pečių. Ir tada per jų galvas mes galėsime pažvelgti į pažadėtąsias žemes - žemes, iš kurių atkeliavome ir į kurias ketiname keliauti. (W. B. Yeats)

Iš Faztimo Ibn Kaktaro dienoraščio:

Tik nusileidus saulei mes įžengėme į Prakeiktąsias Raudonosios dykumos žemes. Kiek galėdami greičiau įrengėme stovyklą. Kaip visada kareiviai traukė burtus, kam teks pirmiems budėti. Tačiau visi žinojo, kad jokios pamainos šiąnakt nebus. Ištraukus raudoną akmenuką kareivių veidai nušvisdavo ir aš nejučia prisimindavau tas pirmosios pavasario dienos šventes ir tą daugybę taip šviečiančių veidų. Vėl atsiminiau savo neištesėtą pažadą sugrįžti nepasibaigus vasarai ir dar suspėti pasveikinti ją...
Ištraukus mėlynąjį akmenuką vargšelių veidai pasidarydavo tamsūs ir pilni pagiežos. Labai džiaugiuosi, kad budėti buvo palikti tik keli žmonės. Palikti daugiau būtų buvusi tikra beprotybė. Galėjo kilti muštynės, o to dabar mažiausiai reikia... Vyrai sumigo taip greitai ir visi kartu lyg davus komandą. Šiek tiek vėliau užmigo ir sargyba. Miega ir dabar, man rašant ir mėgaujantis tokiu gaiviu rytiniu dykumos vėjeliu. Bijau net pagalvoti kas bus po kelių valandų...

Mane labai jaudina ir ramybės neduoda mano Šviesiojo Pono sveikata. Nebeatsimenu kada paskutinį kartą mačiau Jį miegantį. Žinau kad ir dabar Jis sėdi ten, už poros šimtų pėdų, ant akmens. Net keista... vis atsiranda kokia nors išskirtinė vieta... kur tik mes beįrengtume stovyklą, lyg viskas būtu nulemta iš anksto, dieviški ženklai ant mūsų kelio... Jam visada paruošta vieta. Ir Jis tą žino, mano Šviesiausiasis Ponas. Mano viltis ir mano pareiga. Jo veidas... jau kuris laikas nerodo jokių jausmų, tik ta išraiška... Jis toks šaltas. Ir tos akys... jos prarado visą ankstesnį spindėjimą ir liko ta nemirštanti išmintis. Kažkas siaubingo...  Lyg per šiuos kelis metus Jis būtu pergyvenęs ištisus amžius. Meldžiu kiekvieną rytą vakarą, dieną naktį, Dieve, suteik Jam jėgų, duok valios, neleisk prarasti visko, kas mane ir visą Didžiosios Paledonijos kariuomenę taip užbūrė ir privertė tikėti. Sekti Juo. Visi mes žiūrime i Jį, į mūsų Šviesųjį Poną...
Po dviejų - trijų valandų turėtume pajudėti. Visu kūnu jaučiu, kad ši žemė nėra svetinga mums, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą žmonėms. Bet Dieve, nepalik mūsų ir tuo labiau nepalik mano Šviesiojo Pono. Galbūt dabar Jis nesikreipia į Tave ir nesimeldžia Tau. Bet aš,  Faztimas Ibn Kaktaras, sukalbėsiu maldas už Jį, jei reikės dešimt kartų daugiau. Ir visus sopulius, skirtus mano Šviesiąjam Ponui, perleisk man. Aš, nuolankus savo Šviesiojo Pono tarnas, Jo žodžio vergas ir ištikimiausias draugas, prašau duok Jam poilsį ir atgaivą šiuo nepaprastai sunkiu metu...

Amžinosios Dievo tiesos skleidėjas ir ištikimiausias Šviesiojo Pono draugas, Faztimas Ibn Kaktaras...