apie diplominį

bėgau kartą namo ir pagavau zuikį. pasirodė jis man kažkoks labai protingas, tai parvilkau už ausų namo, pasodinau vietoj savęs ir sakau: "mielas tovariščiau, prašau padirbėti prie mano diplominio. " pats tai nuėjau gerti alų kirkinti mergas šokti pokti kartais pamiegoti. užmesdavau akį vieną, užmedavau kitą. o zuikis tai jau darbinykas, pluša tik prakaituoja, auselėmis karpo. paglostydavau aš švelnų zuikio kailiuką, o jis tik sumurkdavo ir dar sparčiau pasileisdavo barškinti klaviatūros mygelius.
jau kai mano šikna tapo vienu dideliu spirgu, atėjau pas zuikį ir tariau: "mielas tovariščiau zuiki, ryt rytą tatai jau baigiasi tavo kankynė. prašyčiau tamstelę užbaigt jau taigi savo triūsą. "
girdėjau, kaip visą naktį zuikis darbinykas inkštė raudojo bėgiojo ratais po kambarį ir gailiai dainavo. ryte visas svyruodamas ir raudonomis akimis atnešė jis man lapą: "morkos persodintos. jei aš susikirtau, zujūnai nukris. "