Pro uždarytą langą

O aš galvojau, ne tokia,
Galvojau – pasaka...
Apsirikau. Dabar verkiu.
Dabar nebetikiu...

Nebetikiu ir tuo, kas kvepia,
Ir kas gražu, nebetikiu.
Tik ašarom, mažu vaiku,
Tik liūdesiu tikiu...

Turėjau ją, kaip žvaigždės žemę turi,
Kaip laivo burės vėju, ja tikėjau,
Bet pralaimėjau. Pro langą uždarytą žiūriu,
Gailiuos, kad ne žvaigždė esu, ne laivo burė...

Aš nežinojau, ar tai meilė,
Aš patikėjau pasaka,
Dabar žinau, dabar verkiu,
Dabar nebetikiu...

***

Pro uždarytą langą matosi medelis – vienas, plikas,
Jį išdavė paties auginti lapai -
Paliko, išdavė, su rudeniu išnyko...
Skaudu medeliui – jau pamirštas savųjų lapų kvapas...

Pro uždarytą langą spoksau į medelį
Tarsi į veidrodį žiūriu.
Medelis netikėtą juoką kelia
Nes aš – kaip jis: savųjų lapų neturiu...