***
Žvelgiu.
Taip..ir vėl tos pačios nuotraukos.Veidai.Pažįstami.Na,tiksliau,kažkur matyti,bet..tokie tolimi.
Kita sale.
Vėl veidai.Žmonės.Stabai.Kodėl šitoj pilkoj gyvenimo gatvėj viskas taip materialu?
Bingo!Kažkas naujo..
Nuotraukoje-siena.Papraščiausia.Juodai balta.
..ir manyje prasideda dialogas.Tarp manęs,ir kažko taip panašaus į mane..
-Siena.
-Taip.Siena.
-Gal Berlyno?Na,žinai-ta,kurią vadino Gėdos..
-Didžioji Kinų..kažin,kaip vadino ją?!
-O gal čia TIK siena.Mano ar Tavo namo..
-Ne.Tai dalis pradėjusių griūti Karalių rūmų.
Ir taip toliau.Dialogas galėjo tęstis ir tęstis,jei..taip,gyvenime yra daugybė tų visai nereikalingų "jei"..
Ir tik vėliau,vakare,gersama šleikštų parudavusį vandenį,aš supratau..juk mes visi aplink save esame pasistatę didžiules sienas.Atsiriboję nuo aplinkinio pasaulio, žmonių, tiesos..
Kažkoks nenoras kalbėtis,klausytis ir žiūrėjimas į kitą žmogų it į griūvančią konstrukciją, matant ne jos stiprumą, o plyšius.Tikėjimas,kad ją sunaikinti mums NAUDINGIAU nei atsatyti.Tragedija?ne.Būdinga tik mūsų dienoms?Ne.Taip paprasčiausiai yra.
O KAS UŽDRAUS TAIP GYVENTI, JEIGU MUMS GERAI?!
..ir.Jei paklaustumėte,ar norėčiau šį kūrinį turėti namuose,atsakyčiau: kartais.Tada,kai pati apsistatau sienomis.
Dar viena nepakenks.