Rafinuotumas kuria naują pasaulį,
Išduodamas žodžius (tai nieko nereiškia).
Radau savo auksą, savo valiutą.
Nupirksiu pasaulį mums.
Buvimas su tavimi priverčia mane girtauti:
Skęstu lovos paklodėse, kurios dvelkia glamonėmis.
Mes plūduriuojame kartu valtyje, kuri paskendo,
Upėje – pilnoje geidulio. Painu.
Man daugiau nieko nereikia, gal tik šito:
Jokios dramos, jokių ašarų tik paprastumo mumyse,
Patogumo mano gėdingoje palaimoje,.
Aš judu geismo ritmu.
Erotiniai, pilni prakaito, už borto,
Kūno mechanizmai siūbuoja…
Greičiausiai…laimingi. Aš noriu daugiau:
Pakratyk žemę, ir jie išgirs ją skambant.
Jei sustosim, turim kitą dieną.
Saulė niekada nesileidžia čia, šešėliai apsimeta.
Aš dar priversiu tave geisti ir tikėti manimi, kada sakau,
Jog tai tik pradžia be pabaigos.
gi po paraščių būtų labai įdomu išgirst, kaip šitą skaitytum :) aha.
ir -- (nostalgija) --: kažkada rašykuose buvo atskiras aistrų skyrelis -- vis (naiviai) galvodavau, kokius kūrinisu reiktų ten kišti (nuolatos būdavo pustuštis). dabar matau -- štai puikus egzempliorius..