Drugeliai

Diena po dienos slinko saulėtos dienos. Vasara buvo nepakartojama, žiedų spalvos viską užliejo. Tada man buvo 10 metų,  aš buvau lengvabūdė vėjavaikė. Aš nemačiau kas dedasi aplinkui mane, aš nemačiausių spalvų. Aš gyvenau užmiestyje, lakstydavau basa po pievas ir gaudydavau drugelius.
Po savaitės išvažiavo mano tėtis, deja neaišku kur, mama sakė, kad į miestą su reikalais. Prieš jam išvažiuojant tėvai labai susibarė. Jis negrįžo metus aš galvojau, kad jis išvyko į labai tolimą  miestą. Žinoma aš klydau  tai tebuvo mano fantazijos. Jis grįžo, bet ne vienas ir ne visam laikui. Jis grįžo su moterimi. Aš ją mažiau viename mamos „Vogue“, ten ji buvo minima kaip garsi manekenė. Jie buvo trise mano tėtis toji moteris ir kūdikis jai ant rankų.
Nuo tos dienos aš pasikeičiau . Kodėl man motina negalėjo pasakyti, kad jis išėjo pas kitą moterį, ir pas mus niekada nebegrįš. Jis išėjo net neatsisveikinęs ir daugiau nebegrįžo.
Pas mus apsigyveno mamos naujasis draugužis, jis man visai nepatiko. Jie į mane net nekreipė dėmesio. Jis buvo tikras prancūzas, Žakas. Atsimenu kaip mama mus supažindino:
- Brangioji, susipažink tai mano draugas Žakas. - Jis pabučiavo man ranką ir jie kikendami  išėjo į lauką. Mama niekada nebuvo tokia laiminga su tėčiu, bet man tai nesvarbu. Aš negaliu pakęsti Žako. Ji visai pasikeitė anksčiau mes bendraudavom, kalbėdavom, o dabar ji sako:
- Mačiau jau drugeliai išsirito, eik į pievą jų paieškoti. – Ji nemato, kad aš jau nebesu tokia vėjavaikė ir manimi taip lengvai neatsikratysi.
Jie dviem savaitės išvažiavo į Prancūziją pas Žako gimines. Mane paliko visiškai vieną, to dar nebuvo buvę. Tik pamanykit jie sugrįžo trise: mano motina, Žakas ir Žizelė jo dukra iš pirmos santuokos, iš pažiūros ji atrodė visai nieko, bet aš smarkiai suklydau. Ji tokia pati kaip ir jos tėvas . Taip ji sako:
- Aš negalėjau ilgiau gyventi su savo motina, ji kokia nuobodi. Ačiū, tėti, kad mane čia atsivežei. - Jai begalo patinka mano mama.
- Ponia Tomson jus esate nepakartojama mama, ar galiu jus taip vadinti.
- Taip, Žizele, gali, tik nevisi įvertina mano gerumą, - smerkiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane, o paskui apkabino Žizelę ir nuėjo šnibždėdama:
- Tu mano geriausia dukrytė, - bet aš viską girdėjau.
Norėjau pabėgti, prasmegti kiaurai žeme, bet neturėjau kur bėgti. Aš negalėjau pakęsti  jų buvimo šalia, todėl atsikeldavau saulei tekant, prisikraudavau kuprinę maisto, pasiimdavau kelias knygas ir išeidavau . Taip miške prabūdavau iki sutemų, kartais vakare atsigulusi užmigdavau ir atsikeldavau tik ryte, tuomet jeigu dar turėdavau maisto nebūdavo jokios prasmės grįžti. Niekas manęs nepasigesdavo, jie tik linksmai pasityčiodavo, kad per tuos drugelius visai praradau laiko nuovoka. Jiems visai nerūpėjo ką aš veikiau ir kur aš buvau. Jie džiaugėsi, kad manęs nėra, jie buvo darni šeimai ir pradėjo kalbėti apie vestuves.
- Jūs su Žizele galėtumėte pasikeisti mamomis, tau ji patiktu, ji tokia pat nuobodi kaip ir tu ir tokia pat pamišusi dėl rožių kaip tu dėl drugelių.
Po mėnesio mes išvažiavom į Prancūziją. Mane paliko pas Žako buvusią žmoną, Kateriną, o jie išvyko į kelionę po šalį. Kai jie sugrįžo manęs pasiimti aš pasakiau, kad gyvensiu su Katerina ir nebegrįšiu namo.....