teroristas

Buvo šiltas vakaras. Sėdėjau prie lango. Autobusas judėjo lėtai, tiksliai apvažiuodamas visas kelio duobes. Buvau pavargęs po savaitės mokslų be stabdžių. Džiaugiausi, kad galiu dar grįžti į namus. Mama visada pasitinka plačiai išskėtus savo rankas ir su dar šiltu pyragu bei šviežiai spaustomis sultimis. Autobuse žmonių buvo nedaug: priekyje sėdėjo senutė su anūku, jie tikriausiai buvo nuvažiavę į miesto mugę; kitoje pusėje – inteligentiškas vyriškis, kuris turėjo lagaminą, labai panašų į tą, kuriuose vežasi bombas (per filmus); kiek arčiau manęs, vos už kelių sėdynių, tačiau kitoje pusėje sėdėjo keista moteriškė, kuri vis burbėjo sau panosėj, retkarčiais staigiai išriesdama kaklą, kaip žirafa ir pakeldama galvą aukštyn, tarsi norėdama įkvėpti daugiau oro. tikriausiai tai buvo nevalingi judesiai; gale autobuso glėbesčiavosi miestiečių paauglių porelė (jiems tikriausiai vos po šešiolika), spėjau, kad pasidarė sau atrakciją, pasivažinėkim kaimo keliais.
Negalėjau sulaukti, kada išvysiu savo trobą, norėjosi vėl paglostyti šunį, išgerti šilto pieno stiklinę. Miesto gyvenimas mane vargino. Aplink zujantys studentai ir dėstytojai buvo mano galvos skausmo priežastis.
Štai netrukus privažiuosime mano stotelę. Autobusas pamažėle pradėjo stabdyti. Visi keleiviai vos pastebimu judesiu pasviro į priekį. Aš pakilau nuo savo sėdynės ir pajudėjau durų link. Porelė keistai mane nužvelgė. Mergina mirktelėjo akį ir vėl įniko bučiuoti savo vaikiną. Lėtai atsidarė autobuso durys (autobusas buvo kiek aprūdijęs, kaimo keliais neduoda važinėti gerų keturračių) ir aš išlipau. Pasistačiau savo lagaminėlį ant žemės ir atsisėdau ant jo. Kelias buvo tiesus dar bent kelis kilometrus, todėl gerai mačiau nuvažiuojantį autobusą. Jis judėjo pro pakelės medžius, aplink namų nebuvo, tik laukai, laukai... 5.. 4.. 3... 2.... 1.....
BOOM!!!
Manau, kad šiandien pavyko geriau. Ankščiau niekaip nesugebėdavau tinkamai nustatyti laiko. Kiekvieną kartą mano įgūdžiai stiprėja. Tobulėju...

Vaikinas atsistojo, iš lagaminėlio išsiėmė užrašų knygelę ir užsirašė skaičių <8>. Jis neskubėdamas uždarė lagaminėlį ir pajudėjo kaimelio link gerti šilto pieno ir valgyti mamos kepto pyrago.


[Pagal Antano Vaičikonio pasakojimą]