43. Pasaka (Rytmetis ir diena)

43. Rytmetis ir diena

Kitą rytą susirinko ir aptarinėjo, ko imtis, išaiškino vienas kitam, ką naktį buvo matę rūmuose. Žalis su Mantu visus nustebino pranešdami, kad miegamajame guli ne ragana, o trigalvis slibinas, kurio galvos pasikeisdamos budi kiaurą naktį.
— Rytmety, kai slibinas atvirto į valdovę, įsitikinome kokia ji gudri ir kaip apdairiai tvarkosi. Rūmus iš lauko ir viduje naktimis saugoja tiek sargybinių, kad jų visų įveikti mes keturiese niekaip negalėtume, — užbaigė Mantas.
— Aš manau, — vėl prabilo Žalis, — mums yra visai gera proga raganą sučiupti jos pačios lovoje ir nesukelti jokio įtarimo ar triukšmo...
— Kaip tu šitai galvoji padaryti — kol kas man galvon netelpa, — abejojo Juodis.
— Ir aš neįsivaizduoju. Juk jei nukirsime galvas, jos besiveizint gali vėl atgyti... O tada jau mums galas — sudegintų mus tą pačią minutę. Be to, kiltų triukšmas, pultų jos gelbėti durų sargybiniai ir sučiuptų mus pačius. Tad ar ne teisingiau būtų tą slibiną, nekeliant iš lovos ir nežadinant, pašventinti mūsų deginančia kibirkštimi? — siūlė Mantas.
— Savo dagiąsias kibirkštis naudosime tik tada, kai viską išbandysim. Siūlau ateinančią naktį jau mums žinomais keliais vėl nusigauti į miegamąjį. Kai jau visi sustosime savo vietose, kokiu nekaltu pokštu pabudinti visas tris slibino galvas. Kai jos ant kaklų suklus ir išsities — nekirsime jų, nes tada vėl atgys, o visi trys smogsime į kaktą, kad netektų sąmonės. Aš nudaigosiu vidurinę, Juodis — kairę, o Mėlynukas dešinę. Kai jos apkvaitusios nukris į lovą, tada prišoks Mantas su lazdele, jį sumažins ir, kietai suvyniojęs į nedegantį popierių, tampriai suraišios. Tada slibinuką paima po pažastim kurmis ir atneša į šitą mūsų plyšį, kur dabar esame įsitaisę. Urvą jūs jau pasidarėte vakar ir iš kambario išlindę atmausite tiesiai čia...
— Jei pasisektų — būtų įdomu ir nepakartojama — atsibunda rytmety sargai, kiti karalystės žmonės, o karalienės nebėra, dingo — vien ta minties jau džiugina mane, — nekantravo Juodis.
— Dauguma jų iš sielvarto raudos, nes nebežinos, kaip toliau gyventi, — įsiterpė juos girdėjusi išgelbėtoji mergaitė.
— Ar gali taip būti? Netikiu, — paprieštaravo Mantas.
— Pripratimas yra bjauresnis už prigimimą. Jei jums pasiseks, tą liūdną rytmetį pamatysite savo akimis... — bepasakė mergaitė.
—O dabar imkimės tų gatvinių dinozaurų, —siūlė Mėlynis. — Jie yra labai žiaurūs ir mums gali daug ką sugadinti.
Visų mintys sutapo. Mėlynis su Juodžiu tuoj sėdo ant šluotos ir išvyko už miesto vartų. Jie sugaudė pievines pabaisas, kurios buvo sumažintos ir paliktos prie miesto sienos. Kai grįžo, visi keturi pasivertė paukščiais ir nuskrido prie valdovės rūmų. Įsitaisė ant stogo ir tyliai pradėjo dirbti ką sumanę.
Kai nuo stogo jie paleido pirmąjį vėl padidintą pievinę pabaisą, ir jis riaumodama puolė prie kampo snaudusį miestinį dinozaurą — raganos sargybinį, kiti trys nespėjo nė atsitokėti, kai pirmasis jau gulėjo pilvą išvertęs, o iš perkąstos gerklės sruvo juodas kraujas. Pievinis dinozauras tuoj draskė nugalėtąjį ir didžiuliais gabalais malšino savo alkį.
Tuoj pat pievinę pabaisą puolė likę trys rūmų dinozaurai ir prie valdovės rūmų užvirė nuožmi kova. Kraujavo keliose vietose giliai perkąstas lovlių paleistoji pabaisa, bet perkąstais pilvais, vos ant kojų besilaikė ir du dinozaurai sergėję rūmus. Tada Žaliukas paleido dar vieną pievinę pabaisą ir kovos baigtis buvo nulemta. Prie rūmų telkšojo klanai kraujo, o juose voliojosi keturi apdraskyti rūmus saugoję dinozaurai.
Lovliai ir Mantas tą dieną dar ilgai klaidžiojo namų stogais ir skraidė ant šluotos, kol buvo surasti ir pribaigti visi miesto gatves saugoję dinozaurai.
Ėję pro šalį miestelėnai, kai dinozaurai susiimdavo su pievų pabaisomis, negalėjo savo akimis patikėti, kad siaubingieji valdovės sargai po keletos minučių guldavo skersai gatvės nebegyvi ir bemaž visai užtverdavo gatvę. Žmonės džiaugėsi, nes dabar niekas nebesurys nužudytųjų karalystės žmonių ir jie bus laidojami kapinėse.
Valdovę, kai ji sužinojo netekusi visų savo ištikimųjų gatvės sargybinių, ištiko neviltis ir šokas. Ji keletą valandų negalėjo atgauti pusiausvyros ir vis galvojo: ”Kas gi laukia manęs, jei per vieną dieną tie atėjūnai taip lengvai sudorojo galinguosius mano miesto sargybinius?... Rytoj pat reikės skristi pas Kaulo bobą ir papasakoti, kas darosi mano karalystėje... Gal su jos pagalba kaip nors pavyks išsigelbėti nuo tų neprašytų svečių...“
Jai nė į galvą neatėjo mintis, kad rytoj dienos, jos, kaip požemio karalienės gyvenime, gali ir nebebūti...