Casarme con los arboles

Uždusę bėgdavom į mišką-
tamsių šešėlių
grožio susirasti.
Pirštus prie lūpų glausdavom-
Krūpčiodami
Bijodavom išgąsdinti.

Aštrūs nukritusių
lapų koteliai
skaudžiai
badydavo pėdas-
Kiekvieno
įdrėskimo kraujas
patenkindavo
miškų magus-
mes taip bijojom
lašus nubraukti.

Pagaliau
po tomis
sijomis mes
šnibždėjomės
susigraudindavom
susijungdavom
nukrypdami nuo gyvenimo.

Dabar medžių viršūnės
šukuoja didelio
žmogaus plaukus.

Vis dar svajoju
sutuokti mūsų medžius.
Tik suaugau- pamiršau kaip tai daroma.