Didelėje dėžėje tarp senų žaislų ir daiktų juodame odiniame dėkle tūno mano vaikystės atmintis. Tai mano relikvija - fotoaparatas.
Seniai jau šis fotoaparatas nebefotografuoja, kitiems jis atrodytų tik bevertis daiktas. Tačiau man atrodo, kad jame įsikūniję patys gražiausi vaikystės prisiminimai, susiję su mano šeima...
Fotoaparatas buvo paskutinė dovana, kurią gavau iš savo tėčio, kai visa mūsų šeima dar buvo kartu.
Man suėjo septyneri metai. Tąkart labai neapsidžiaugiau šia dovana. Aš negalėjau suprasti, kiek šis daiktas man reikš ateityje. Ateityje, kai man bus šešiolika metų ir savo tėtį aš matysiu du kartus per metus...
Puikiai prisimenu tuos keletą kartų, kai galėjau stebėti tėtį, kurio rankose gimdavo daugybė nuotraukų. Tamsioje, tik specialios šviesos apšviestoje patalpoje mano tėtis darydavo stebuklus. Su vaikišku susižavėjimu stebėjau tėtį, kai šiam į vandenį įmerkus popierių, jame atsirasdavo namai, medžiai, žmonės. Ryškėdavo jų veidai ir kūnai.
Nuotraukų, kuriose mes visi trys - mama, tėtis ir aš - išlikę mažai. Tėtis labiausiai mėgo fotografuoti mudvi su mama. Maža, laiminga ir išsišiepusi mergaitė, apsivijusi mamai kaklą. Mama, žvelgianti į užmigusios dukrelės veidą...
Nuotraukose įamžinti įvykiai, kurių aš jau nepamenu, arba buvau per maža, kad prisiminčiau. Fotoaparatas pro mažą langelį, kuriame sutelpa dalelė pasaulio, kaip man atrodė vaikystėje, įamžino akimirkas, už kurias dabar esu labai dėkinga.
Daugybę kartų buvau fotografuota ir turiu daugybę naujų nuotraukų, bet šis fotoaparatas man yra stebuklingas, nes jame išlikusi mano vaikystės atmintis.