Kelyje

Miegam, dar miegam po surūgusiu dangum,
Užsitraukę ant galvų antklodes,
Kai nieko nebeturime prarasti,
Tik pačius mus.
Dar vėjas kely mums šnabžda banalias idėjas,
Kad reikėjo pasilikti po lūžtančiais stogais.
Reikėjo... Didžiulis pyragaitis  su plakta grietinėle
Nenumalšina beprotiško alkio keliauti.

Ar dar vaidiname išprotėjusius intelektualus
Skaitančius Nyčę ir atkartojančius bezdžiones
Kažkur pakeliui į vakarus dėl smagumo?
Klystam, dar paklystam valkatų kvartaluose,
Kai nebeturim, kur eiti.
Ir parklaupę ant kelių keikiame žmonijos nelygybę.
Gilus atodūsis po kartoninio miesto šviesom.

Dar vaidiname laikinus gyvenimo pakeleivius,
Pakėlusius nykščius į pralekiantį savo likimą mašinose,
Kišenėj gniauždami paskutinius prisiminimų trupinius.
Gūdžios naktys po tiltais stebint laiko šešėlius,
Margos dienos kely, kur pasiutusiai tęsiasi mylios
Sutriuškintajai Keruako kartai.