Atomazga

Mirgėjo žvakės. Graudžiai alsavo vargonai. Jiedu stovėjo prie altorių. Ant jos pirštų dar vienas žiedas- šį kart be brilianto.
            Paskui sekė bučinys- švelnus ir ilgas. Jis tęsėsi dvidešimt metų. Gimė sūnus ir duktė.
            Juo garsiau skambėjo dukters juokas, tuo niūresnis darėsi jo veidas.
            Sūnui jis niekad nepirkdavo dovanų, kuriomis galima žaisti karą.
            Vieną vakarą į jų pilaitę atėjo uniformuoti vyrai.
            Jis pagelto kaip vaškas. Tylėdamas pažvelgė į žmoną. Pabučiavo į galvą dukterį.
            „Manęs nelaukite. Eikite gulti. Aš nebegrįšiu. “
            Tą naktį į žmonos miegamąjį įslinko sudeginta žydė. Vieną po kitos nuplėšė nuo jos pirštų žiedus su briliantais. Vedybinį ji pati nusimovė ir atidavė.
              Sūnus išėjo iš namų. Duktė iš proto. Pilaitėje liko viena našlė. Ne, ne viena: su ja kartu gyveno keli šimtai vyrų ir moterų, jaunuolių ir merginų. Jie buvo sušaudyti.
              Be to, dar trys maži vaikai. Pasmeigti ant durtuvo.