Aušta, be manęs

Jausmingai, kaip ir vasarą atminęs,
kaip ir nei linksmas, anei nusiminęs,
sujauktos drobės, pievose praėjusių
rytų, nugulusiu man atminty,
su vėjais, vis tik - nubundu.

Ir saulė ritasi į kalną, klumpa,
rankovės vėl per trumpos
aukso marškinių,
ir sminga išsiveržę spinduliai,
mano veidan... tad neskubu.

Sušylu... vėjai prunkšteli-palieka
tegu, vis viena aušta
ir be mano žodžių ant šio svieto.