Rašyk
Eilės (72041)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tylos krapsėjime ant tavo akių aš girdžiu paukščių žvilgsnių aidus ir plunksnų šnarėjimą.
Tamsu. Taip tamsu būna požeminių kasyklų rūsiuose užgesinus žibintus.
Bet juodumas nenudažo mano širdies nebyliu aklumu. Ir aš matau ja  tave.
Susirietusi į kamuoliuką kaip mažytis vaikelis žaidžiantis su girtu tėvu futbolą.
Žaidėjas ir įrankis. Spyris ten, spyris šen. Ir keiksmai, praskiesti išdžiūvusiais monotoniškumo lašais. Kada kamuolys nerieda, tik leidžia bejėgiškumu atsiduodančius spigius klykčiojimus. Po kurio laiko žaidimo įrankis deformuojasi. Išleidžia kažin kokias keistas ataugas. Kamuoliai neturi teisės būti gaminami su ataugomis. Tokiu atveju jie neatitiks savo paskirties... Juk taip? Bet paaiškėja, kad čia ne kamuolys, o žmogus. Silpnas ir bijantis. Plaukai pribarstyti pamišėliško maišto. Kraujas pasaldintas aitriu pasipriešinimu. Širdis apkaustyta geležiniu nepasitikėjimu. Ir akys. Gilios. Kaip smeigtukais iškasti šuliniai. Nesimato, kur dugnas. Nesimato, kas jame. Bet vietoj švaraus ir tyro vandens pilna įkalintų balandžių. Su tūkstančiais tyrinėjančių akių. "Užaugs, išeis, taps laisvu padaru. Darys, ką norės. Tik ar geru žmogumi taps - abejoju"- sakydavo ant suoliukų patogiai įsitaisiusios liežuvių deivės. Šypsausi – neužaugau. Niekada neužaugsiu. Nesulauks.
Bet dabar mes žaidžiame tylą ir gėrį. Sapnuojame muziką ir gaudom alsavimais vakaro dulkes. Sėdime sukryžiavę kojas sutryptuose medžiuose ir klausomės angelų kalbėjimo. Tikime išgirsią.
Kadanors nueisiu ten rytą. Gal atspėsiu, iš kur tie medžiai. Klausiau – neatsakė.
Žvilgteliu į lubas. Nė menko plyšio. Nesimato dangaus. Užsimerkiu ir atsinešu. Neklausiu, ar leidžiasi. Jei tik skolinasi -  kuriam sapne atsiims save. Bet tu nežinai, kad po stogu mes turime dangų. Ir keletą tų žiburių, kur kabo jame. Gal kurį vakarą galėsim jais pažaisti. Jei tik panorėsi. Pažadu.
Aš matau, kaip prie mūsų spiečiasi laukų vėjai ir kituose kambariuose likusiųjų rankų mostai. Galvoje ima ūžti. Susikaupiu. Greitu mirksėjimu bandau juos nuvyti. Paprastai su žmonėmis būna daug lengviau - šie netrukus išsigąsta. Tačiau aš vis dar mirkstu kitų kambarių gaudesy. Paranojiškai užsimanau ištempti iš to gaudesio ir tave. Nežinau, ar jį girdi. Žiūriu į tave ir stebiuosi – skraidai. Matyt – negirdi. Nurimstu.
Imu pamažėle linguoti. Išlinguoju iš gaudesio į tylą, iš tylos – į lauką, iš ten- vakaru į jūrą. Atsisėdu kopose ir klausausi tavęs čia. Nebėra gaudesio. Nebėra mostų. Ramuma.
Tu  - ten. Aš – čia. Smėlis šaltas. Visgi – vakaras. Kažkas sėlina manęs link. Šypteliu. Sukandu dantis. Užspaudžiu akių vokus. Turėčiau nebematyti, kiek priartėjo, bet atrodo, kad neturiu vokų. O... artėja. Slenka... Sušnara paausy. Snapu kaptelį į pirštą.
- Nieko neatnešiau - sušnibždu.
- Atsivedei stebukladario dainavimą, - atsako, – atsivesk dar kadanors. Atsivesk ir patį stebukladarį.
Glostau jos galvą. Duodu pažadą. Ji nuskrenda. Pavymui tarsteliu:
      -  Dėkui, kad išbaidei.
Ji linkteli ir paskęsta tamsoj.
Vienišumas niekados nebuvo mano priešu. Tiesiog kartais nuo jo pavargstu, ir tiek. O jis. galvoja, kad amžinai turime būti kartu. Kai tik pasitaiko proga, ima ir atsliūkina. Neveju šalin, nes draugų sielos yra mano tikėjimas, duona ir gyvenimas. Tik verkiu. O jis mato. Bet vistiek neina šalin.
Atsistoju. Nueinu iki jūros. Ji nuplauna mano basas kojas. Neatsimenu, kur palikau batus. Tikriausiai kambary. Labai gera... girdėti muziką besimeldžiant jūrai. Imu linguoti... Įlinguoju į vakarą. Iš vakaro – į lauką. Iš lauko – į tylą. Iš tylos – į gaudesį.
Atsimerkiu. Tu vis dar čia. Žinojau, kad būsi. Girdėjau dainavimą. Jei būtum nutilęs – būtum išėjęs. Likai. O kiti išeina. Kartais grįžtu, ir neberandu jų. Truputėli nustembu. Bet su tavim kitaip. Tu dainuoji. Neprašiau, ar galiu nusivesti tavo muziką prie jūros ir padovanoti žuvėdrai. Bet, man rodos, nesupyktum, jei sužinotum. Kadanors pasakysiu.
...  Ir vėl tylos krapsėjime ant tavo akių aš girdžiu paukščių žvilgsnių aidus ir plunksnų šnarėjimą. Tamsu. Taip tamsu būna požeminių kasyklų rūsiuose užgesinus žibintus. Bet juodumas nenudažo mano širdies nebyliu aklumu. Ir aš matau ja tave.
Paskui mes išeiname. Į dryžuotus balsais - margus mintimis - aprūkytus žvilgsniais – išdažytus alsavimais - išpėduotus kosčiojimais – nusiaubtus tikėjimais- kambarius.
2004-03-18 21:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-19 17:09
Narcizu karalaite
princese... ir ginklanesys... tokie panasus vienas i kita...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-18 22:08
heroinas
vienišumas niekada nepaliks tavęs vienos...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą