Vienišumo alėja

Ji klausosi blusų.
Ji vakarais glamonėja save. Ji nuolat pro langą mato kalėjimo sieną. Ten tuščia. Ir vis dėlto, ji jaučiasi laiminga. Nes niekas vakare jos nepasitinka, niekas neapkabina, nebučiuoja šokoladinėm lūpom, nežiūri į jos akis. Ir neklausia kaip sekėsi. Ji gali karpyti kojų nagus ir juos palikti ant kilimo. Ji vonioje  laku tepa praplyšiusią pėdkelnę, nes žino, kad vakare jų niekas nenumaus. Po jos priklijuotomis blakstienomis slepiasi vienetinės akys, paimtos iš mažmeninės parduotuvės. Tada buvo nuolaida, jai ir jos nesulaikomai vienatvei. Vienišumo alėjoj..
Jai tai buvo rojus. Tai buvo jos laisvė. Laisvė, kai esi nemylima.