Ar tiki fėjomis?

Rūkas gaubė pušų kamienus. Nuo dangaus skliauto išblėso paskutinė vakaro žara.
— Ar kada matei fėją?
— Ne.
— Eime, paieškosim!
Tankmėje bolavo du neryškūs siluetai, nedrąsiai žengiantys spygliais nuklotu miško kilimu. Šviesus vėjo plaikstomas rūko ruoželis paglostė senosios pušies viršūnę ir įsipynė tarp šakų.
— Ei pažvelk! Ten sužibo.
— Ten dar tamsiau nei kitur.
— Bėgam ten!
Bebėgdami užkliudė akmenį. Aidas pasislėpė rūke pavirsdamas kikenimu. Senoji pušis išsigandusi pasimuistė dar labiau apsigaubdama rūko antklode. Užgautasis akmenėlis tyliai išleido tris ašaras.
— Ak! Atleiski man!
— Bet juk tai tik akmuo!
— Pažvelk! Jam skauda.
Trim pirštais perbraukė per akmenėlio kailį. Kiekvienam pirštui po ašarą. Šviesus ruoželis susivyniojo ant šakos jiems virš galvų, nustebindamas išminties paukštį. Jo nepritariamąjį šūksnį pagavo vėjo gūsis ir paslėpė tolumoje.
— Ar girdi, jis man atleido.
— Bėgam tik iš čia greičiau!
— Ne! Likim dar truputį.
Pelėdos akys sumažėjo, ir galvą ji nusuko kiton pusėn. O rūko dalelė prasklendė jiems virš galvų, paglostydama plaukus. Pagavo senosios pušies spyglį ir pasikabino ant jo.
— Ar pajautei, kad miškas glosto mus?
— Tai tik vėjo gūsis.
— Jis myli mus.
Pušis paleido spyglį kristi, ir susirangęs rūko dūmelis staiga pabalęs stryktelėjo ir nubrėždamas puslankį nusileido ant ištiesto delno piršto, suvilgyto ašara. Dvi didžiulės nustebusios akys pažvelgė į jį.
— Ar tai tu?
— Ką ten šneki?
— Aš jaučiu, kad čia tu!
Šviesusis ruoželis peršoko ant antrojo pirštuko ir apsikabino trečiąjį. Tiki, myli ir degi viltim. Dovanoju laimę ir spalvotus jausmus, kad  rūkui prasisklaidžius nudažytum pasaulį. Ant pirštų liko trys lašeliai, o ant peties nukrito pušies spygliukas.
— Eime namo.
— Betgi rūkas! Pasiklysim!
— Ne. Jis mums padės.