. . . .

Ir vėl atsibudau pirma tavęs. Nes ir vėl lyja. Atveriu langą, ir kambarys pamažu tvinksta vasarinio rytmečio gaiva. Girdisi tolygus tavo alsavimas kvepiančioje švara ir baltoje lovoje, bet aš tipenu pasiklausyti lietaus.
Lašai ir mažiausi lašeliukai krinta ant mūsų medinių atviros verandos grindų. Visa sodyba - tik instrumentas, išgaunantis lašų užkoduotą muziką. Paviršiai lyg lietaus raiškos priemonės. Ta kapsėjimo melodija, kad ir kaip hipnotizuojančiai ir romantiškai skambėtų, visgi pažadino mane... Gal todėl, kad nepražiopsočiau tokio reginio.
Lyja labai ramiai tarsi pamažu, bet užtikrintai. Kiemo žolė beveik užspringdama ryja padangių vandenį, o šis vis sminga ir dingsta joje.
Nežinau ar saulė jau patekėjo, nes lietaus uždanga paslėpė dangų, bet tai nereiškia, kad rytas apniukęs. Visa gamta ir kiemas transe. Jie gyvena dabar tik lietumi. Ant visko krenta vos vos pilkšva gaivumo skraistė. Ir visgi vešli žolė tokia žalia. sodriai žaliai žalsva:). Atrodo tarsi spindi visa pažemė ir tai tarsi skaidrina lietų.
Visas sodas žalutėlis, nes kiekvienas krislelis atspindi žolės stiebą, obels lapą ar dėl lietaus užsisklendusį gėlės pumpurą.
Jau visas tavo kambarys alsuoja gaiva ir drėgme, kuri nepaliaujamai vis plūsta pro besiplaikstančias tulpių užuolaidas.
Einu užkaisti mums kavos. Nes negaliu tau leist nepamatyt tokios skaidrios gausybes ir nepasiklausyti dangaus eilių.
Geltonoje virtuvėje plaikstosi kavos garai ir  skleidžiasi jos kvapas. Nors jis ir stiprus, nesugeba užgožti subtilaus rytmečio aromato, todėl ore susimaišę jie abu.
rytas kaip iš mano sapnų.
Basom, sušalusiom kojom grįžtu pas tave, bet tu nesikeli, tu nesiklausai lietaus, tu net nemiegi čia.
Aš negaliu tokiu rytu džiaugtis viena.