Traukinių stotis

Traukinių stotyje


Veikėjai:

Žmogus stotyje (žmogus iš stoties)
Keleivis
Keleivis (2)
Keleivis (3)
Keleivis (4)
Keleivis (5)
Traukinių stoties administratorė


I scena


Traukinių stotis. Kūčios.
Žmogus stotyje: Labas vakaras.
Keleivis: Gal ir labas, o gal ir nelabai.
Žmogus stotyje: Ką gi, ponia, veikiate Kūčių vakarą stotyje?
Keleivis: Na, ponas, to paties galėčiau paklausti ir jus. Nejau neturite su kuo praleisti šventes?
Žmogus stotyje: Ak, turiu. Ir dar kaip! Visas pasaulis švenčia kartu su manim!
Keleivis: Cha! Jūs, ponas, kaip matau, optimistiškai kūrybingas. Deja, negaliu to pasakyti apie save. Visas pasaulis švenčia be manęs. Tikriausiai jiems taip linksmiau...
Žmogus stotyje: Tikrai ne! Ką jūs! Tada aš turėsiu sakyti, kad su manim švenčia visas pasaulis, išskyrus vieną žmogų. Man jūsų tikrai trūktų.
(Keleivis juokiasi)
Keleivis: Jūs tikrai mokate pralinksminti. Bet turėsiu jus nuliūdinti. Tikrai negaliu švęsti. Nebeturiu nei jėgų, nei vilties. O argi ne iš to susideda šventė? Žybsinčios lemputės, džiaugsmas, šilti valgiai, muzika... Viso to pas mane nėra ir nebus.
Žmogus stotyje: O kur jūs vykstate?
Keleivis: Niekur. Vykstu į niekur.
Žmogus stotyje: Bet jei jau vykstate traukiniu, tai turite viltį. Bent trupinėlį.
Keleivis: Jūs įdomiai mąstote. Traukinys tik persikėlimo priemonė. Iš vienos nevilties į kitą neviltį.
(Keleivis išsiėmė cigaretę ir užsirūkė)
Žmogus stotyje: Turiu su jumis nesutikti. Jau vien vykimas kažkur yra viltis. Gal jūs tiesiog jos nepastebite?
(Keleivis šyptelėjo)
Keleivis: Kalbate lyg koks poetas. O gal ir esate?
Žmogus stotyje: Esu kūrėjas. Labai mėgstu kurti. Kūryba yra viskas, kas gera. Be jos yra tik kopijavimas arba vaidinimas. O jūs mėgstate kurti?
Keleivis: Hm... Tiesą sakant esu rašytoja. Ar bent buvau. Kažkada rašymas buvo mano gyvenimo būdas. Kažkada... Tada, kai dar turėjau vilčių. Kai gyvenimas nebuvo sugriaužęs manęs lyg koks kirminas obuolio. Nebuvo sumindęs geležiniais batais. O dabar, kaip matote, aš tik graužtukas. Besitraukiantis, bedžiūstantis žmogaus graužtukas. Tad apie kokią viltį jūs kalbate? Tokiems žmonėms kaip aš belieka laukti savo užpelnyto miego ir tikėti, kad jis greitai...
Žmogus stotyje: Kaip liūdnai kalbate. Žinokite, pasaulis tikrai nėra toks beviltiškas, toks gniuždantis. Jame atrastumėte daug vilties. Tereikia paieškoti.
Keleivis: Jūs jau suaugęs žmonių, bet toks naivus. Iš dalies pavydžiu jums, kad neatmerkėte akių iki galo nuo vaikystės. Pasaulis taip iš ties mielesnis.
Žmogus stotyje: O gal jūs atmerkėte tik vieną akį? Apie tai nepagalvojote? Bet nesiginčysiu. O ar nebus per daug netaktiška, jei paklausiu, kodėl neberašote? Kodėl praradote viltį?
Keleivis: Na, galiu papasakoti, koks gi skirtumas, ar ne? Bet ar jums tikrai įdomu klausytis kažkokios nepažįstamos senės nelaimingo gyvenimo istorijos?
Žmogus stotyje: Nenuvertinkite savęs.
Keleivis: Jei tik norite. Išdėstysiu trumpai. Taigi, buvau jauna, naivi ir tariamai talentinga rašytoja. Laimėjau kelis nereikšmingus apdovanojimus ir jau vaizdavausi esanti žvaigždė.
(Keleivis išmetė cigaretę į šiukšlių dėžę)
Bet tik vaizdavausi. Parašiau pirmąjį romaną būdama dvidešimt dviejų. Jis buvo apie nelaimingą meilę bei kelionę per Indiją ir induizmo religiją. Man tada knyga atrodė šedevras.  Kaip aš ją mylėjau tada, kaip aš ją mylėjau! Bet ji nepasirodė šedevras leidėjams. Bet aš nepasidaviau ir šiaip ne taip išleidau ją. Tačiau ji nepasirodė šedevras ir skaitytojams. Tik dar viena knygiūkštė knygynų lentynose. Bet aš vis tiek nepraradau vilties ir išleidau dar vieną romaną, ir dar vieną. Tada jau skendėjau skolose. Bet vis tiek nepraradau vilties. Vis tikėjausi, kad vieną gražią dieną pamatysiu savo knygą perkamiausių dešimtuke. Bet, deja, to nebuvo. Paskutinės savo knygos išleidau vos šimtą egzempliorių. O iškeldinimo iš buto raštas visiškai sutrypė mano vos rusenančią viltį ir dar sutrynė ją su žemėmis. Štai tokia mano istorija. Tad ko gi man švęsti?
Žmogus stotyje: Hm... žinote, jūs ne viską išvardinote.
Keleivis: Kaip tai turėčiau suprasti?
Žmogus stotyje: Na, iš ko susideda Kalėdų šventė. Minėjote lemputes, muziką, bet nepaminėjote dovanų.
Keleivis: Kalėdų Senelis pas mane nebevaikšto.
Žmogus stotyje: Nebūtinai Kalėdų Senelis. Štai aš jums turiu dovaną.
Keleivis: Ne, pone, nereikia. Tikrai nereikia.
Žmogus stotyje: Negalite nepriimti Kalėdinės dovanos. Štai knyga vienos rašytojos. Man ji labai patiko. Nežinau, gal jau skaitėte. O gal ta rašytoja net jūsų pažįstama.
(Žmogus stotyje knisasi po krepšį)
Štai, “Šilkaverpio mirtis”. Tikrai nuostabi knyga.
Keleivis: Bet... juk tai mano knyga.
Žmogus stotyje: Jūs parašėte “Šilkaverpio mirtį”? negali būti! Tada jūs neteisi. Tai tikrai šedevras.
(Keleivis verkia)
Bet tada išeina taip, kad neturiu jums ką dovanoti. Juk nedovanosiu jūsų pačios rašytos knygos.
Keleivis: Ak, pone, jūs padovanojote man daugiau nei buvo įmanoma.
Žmogus stotyje: Tikrai? (nusišypso) Na, tada labai džiaugiuosi.
Keleivis: Štai ir mano traukinys.
Žmogus stotyje: Ir dar. Norėjau pasakyti...
Keleivis: Taip?
Žmogus stotyje: (tyliai) Nuvyksite kažkur tik tada, kai norėsite vykti kur nors. (Garsiai) Sėkmės kelionėje ir linksmų Kalėdų!
Keleivis: Ačiū.

(Ji išvyko)




II scena


Traukinių stotis. Kūčios.
Žmogus stotyje: Labas vakaras!
(tyla)
Žmogus stotyje: Šaltas vakaras, ar ne?
(tyla)
Žmogus stotyje: Gal kiek per šaltas Kūčioms, ar ne?
(tyla)
Žmogus stotyje: Ir per tylus.
(Keleivis_2 pakelia galvą)
Keleivis_2: Tyla, tai garso nebuvimas. Ji yra garso mirtis. Būtent jos bijo garsas.
Žmogus stotyje: Tyla tik garso negirdėjimas.
Keleivis_2: Tyla prasideda tas, kur yra mirtis.
Žmogus stotyje: Mirtyje pradedame girdėti garsus, kuriuos anksčiau laikėme tyla.
Keleivis_2: Iš kur galite žinoti. Nejau buvote miręs?
Žmogus stotyje: Miręs?.. Ne, miręs nebuvau. Bet ir jūs nebuvote, tad negalite tvirtinti, kad mirtis tai tyla.
Keleivis_2: Aš esu miręs.
Žmogus stotyje: Jei jūs miręs, tai kodėl esate traukinių stotyje?
Keleivis_2: Aš važiuoju į savo laidotuves.
Žmogus stotyje: Į savo laidotuves?
Keleivis_2: Pakasiu po žemėmis savo vilčių likučius ir tada, pagaliau, viskas bus baigta.
Žmogus stotyje: Bet jūs dar turite vilties.
Keleivis_2: Tik tiek, kad užtektų nuvažiuoti... O kas jūs toks būsite?... Bet tai nesvarbu. Bet ką jūs čia veikiate per Kūčias? Juk dabar Kūčios, ar ne? Nejau ne aš vienas nelaimingas?
Žmogus stotyje: Tikrai ne vienas. Bet ar tai jums svarbu?
Keleivis_2: Ne... Juk ir neturėtų būti. Ir nėra.
Žmogus stotyje: O man svarbu, kodėl jūs čia?
Keleivis_2: Sakiau, važiuoju į laidotuves. Pirmyn, be jokio stabtelėjimo ar atgrįžio atgal. Ten ir viskas.
Žmogus stotyje: Traukiniu?
Keleivis_2: Taip. Kas čia keisto?
Žmogus stotyje: Jūs nemiręs ir nemirsite. Jūs turite vilties.
Keleivis_2: (šaukia) Ar jūs turėtumėte vilties, jei jūsų mylimiausias žmogus pasaulyje numirtų kažkur toli nuo jūsų? Dėl kažkokio kvailo neapsižiūrėjimo, kažkieno klaidingo posūkio ar automobilių mechanikų klaidos. Aš ją mylėjau! Mylėjau romantine, mylėjau moderniąja ir amžinąja meile. Mylėjau kaip visumą ir kaip kiekvieną kūno dalį atskirai. Mylėjau kiekvieną jos ląstelę, kiekvieną atomą. Kiekvienas mano atomas turėjo porą joje. Tad kokia gali būti viltis, jei jos atomai patalpinti medinėje dėžėje, o vėliau išsisklaidys žemėje ir tiesiog patręš dirvą. Apie kokią viltį jūs kalbate? Kokia prasmė gyventi vienai poros daliai? Nėra jokios prasmės!
(Nutyla)
Aš miręs, nes mirė pusė manęs.
Žmogus stotyje: Kalėdos yra vilties metas.
Keleivis_2: Mirusieji Kalėdų nešvenčia. Juk tai gimimo šventė. Tokia kvaila...
Žmogus stotyje: Jums nepatinka Kalėdos?
Keleivis_2: Kokia prasmė švęsti gimimą, jei vis tiek laukia mirtis? Tai taip... apgailėtina.
Žmogus stotyje: Gyvenimas jums apgailėtinas?
Keleivis_2: Visa žmonija apgailėtina! Juk gyvena tik tam, kad mirtų. Ir, nors turi sąmonę, daugelis to nesuvokia! Bet gal taip jiems geriau. Tiesiog egzistuoti nieko nežinant...
Žmogus stotyje: Jūs nelaukiate dovanų?
Keleivis_2: Kaip sakėte?
Žmogus stotyje: Ar nelaukiate dovanų Kalėdų proga?
Keleivis_2: Kam dovanos mirusiems?
Žmogus stotyje: Bet aš vis tiek jums padovanosiu dovaną. Neprieštaraukite. Žinau, kad jums nereikia daiktų, tad padovanosiu tik žodžius: kai ten nuvažiuosite, peržvelkite traukinių grafikus ir PO TO grįžkite atgal į traukinių stotį ir išvažiuokite. Nelikite ten ir negrįžkite atgal. Važiuokite priekin. Važiuokite bet kur, bet į priekį.
Keleivis_2: Štai mano traukinys. Viso! (stojasi)
Žmogus stotyje: (tyliai) Važiuokite, važiuokite ir nemirsite. (Garsiai) Linksmų Kalėdų!

(Jis išvažiavo)




III scena



Traukinių stotis. Kūčios.
Žmogus stotyje: Labas vakaras!
Keleivis_3: Na... sveiki, sveiki! Ar aš jus pažįstu?
Žmogus stotyje: Gal... nežinau. O manote pažįstąs?
Keleivis_3: (primerkęs akį) Nemanau, bet visko gali būti, ar ne?
(Keleivis_3 pakelia butelį ir trukteli iš jo)
Žmogus stotyje: Jūs visiškai teisus – visko gali būti. Gali būti, kad mes susitinkame pirmą kartą, arba jau šimtąjį.
Keleivis_3: Chi, chi. Taip, taip, ir galime būti giminės arba niekas vienas kitam.
Žmogus stotyje: Visi žmonės vienas kitam yra kažkas.
Keleivis_3: Išgersiu už tai. Protingi žodžiai.
(Keleivis_3 trukteli iš butelio)
Oi, koks aš nemandagus. Siaube! Gal norite?
(Keleivis_3 atkiša butelį)
Žmogus stotyje: Ne, ačiū. Vis dėlto Kūčios. Būtų kažkaip šventvagiška, nemanote?
Keleivis_3: Ak, taip... Kūčios. Kažkada seniau švęsdavau jas. Bet dabar – koks skirtumas. Juk tai dar viena diena metuose, kuri praeis.
Žmogus stotyje: Jums nepatinka Kalėdos?
Keleivis_3: Kalėdas sukūrė žaislų kompanijos. Kaip ir visas kitas šventes – jas kuria, kad apmulkintų naivius žmones ir priverstų pirkti. Kuo gi gali būti ypatinga ta diena? Tik tuo, kad perkame dovanas, statome eglutę ir klausomės Kalėdinių melodijų. Tą patį galima daryti bet kurią dieną metuose arba visas jas iš eilės! Tad koks gi skirtumas?
Žmogus stotyje: Bet juk tai Jėzaus gimimo šventė.
Keleivis_3: (šaukia) Buvo prieš du tūkstančius metų! Dabar – nebe! Apsižvalgyk, žmogau! Nejau nematai, kas dedasi aplink? Vaikai greičiau pasakytų, kad tai Kalėdų Senelio gimimo diena! (Nusiramina) Atleiskite, kiek įsikarščiavau.
(smarkiai trukteli iš butelio)
Žmogus stotyje: Nieko tokio. Aš suprantu, ką jūs turite omenyje. Tačiau man atrodo, kad  Kalėdos žmonių širdyse visada bus kažkas daugiau... O Kalėdų dvasia..., na keistai tai gali jums nuskambėti, bet man atrodo, jog ji užkoduota žmonių genuose. Ir, nors skirtingu laiku ir skirtingai tą jausmą vadindami, visi tai pajuntame.
Keleivis_3: (garsiai juokiasi) Jūs įdomus žmogus, nors ir naivus. Keista jūsų teorija.
Žmogus stotyje: Ne keistesnė nei kitos.
Keleivis_3: (trukteli iš butelio) Ką jūs čia veikiate?
Žmogus stotyje: Laukiu traukinio.
Keleivis_3: (juokiasi) Tą tai suprantu, bet kur važiuojate?
Žmogus stotyje: Ech... namo. O jūs?
Keleivis_3: O aš? O aš... aš važiuoju ten.
(Mosteli į kairę pusę)
Žmogus stotyje: O ko, jei galima paklausti?
Keleivis_3: Toliau egzistuoti...
(Trukteli iš butelio)
Žmogus stotyje: Ką jūs norėtumėte gauti dovanų Kalėdų proga?
Keleivis_3: (Garsiai juokiasi) Jūs tikrai įdomus žmogus. Jūs rimtai?
Žmogus stotyje: Visiškai.
Keleivis_3: Na, norėčiau stebuklo.
Žmogus stotyje: Kokio?
Keleivis_3: Naujo gyvenimo norėčiau. (Užverčia galvą) Būtų gerai iš Dievo sulaukti tokio stebuklo.
Žmogus stotyje: Dievas nedaro stebuklų.
Keleivis_3: Taip manote?
Žmogus stotyje: Tada savo plaštaką ar arbatinuką, kuriame užverdate vandenį, ir patį vandenį galite laikyti stebuklu.
Keleivis_3: Keisti tie jūsų stebuklai... Bet galvokite kaip norite.
(Trukteli iš butelio)
Žmogus stotyje: Kodėl norite naujo gyvenimo?
Keleivis_3: Tikrai norite tai išgirsti?
Žmogus stotyje: Taip.
Keleivis_3: Nieko neįprasto.
Žmogus stotyje: Nesvarbu.
Keleivis_3: (pakelia butelį) Matote (baksteli pirštu į butelį) Štai čia, dugne, yra mano gyvenimas. Per didelis slėgimas, kad galėtų iškilti į paviršių. (Tyliai) Ir žinote, kas baisiausia?
Žmogus stotyje: Kas?
Keleivis_3: Man tai nė velnio nerūpi...
(Trukteli iš butelio)
Nė velnio...
Žmogus stotyje: Bet jūsų gyvenimas nėra visiškai dugne.
Keleivis_3: Kodėl taip manote?
Žmogus stotyje: Juk jūs kažkur važiuojate.
Keleivis_3: Aš nei pats nežinau kur.
Žmogus stotyje: Bet važiuojate.
Keleivis_3: Tik tam, kad manęs nesutraiškytų skolų išieškotojai. Kitaip aš niekur nevažiuočiau.
(Trukteli paskutinį gurkšnį ir išmeta butelį į šiukšlių dėžę)
Žmogus stotyje: Važiuojate traukiniu.
Keleivis_3: Nes taip pigiausia. O ką?
Žmogus stotyje: Aš turiu jums dovaną.
Keleivis_3: Kokią dar dovaną?
Žmogus stotyje: Kalėdinę, žinoma.
Keleivis_3: (juokiasi) Naują gyvenimą?
Žmogus stotyje: Traukinio bilietą.
Keleivis_3: Bilietą kur?
Žmogus stotyje: Ten (Mosteli į dešinę)
Keleivis_3: Bet aš jau turiu bilietą. Man nereikia jūsiškio. Ačiū.
Žmogus stotyje: Paimkite, neatsisakykite.
Keleivis_3: Na, jei neturite kur dėti, tai galiu paimti. Bet jūs tikrai keistas žmogus.
Žmogus stotyje: Pažadėkite pagalvoti.
Keleivis_3: Apie ką man pagalvoti?... Bet štai mano traukinys... Jums tikrai nereikia šito bilieto?
Žmogus stotyje: Jo reikia jums.
Keleivis_3: Keistas jūs, tikrai keistas. (atsistoja) Viso gero!
Žmogus stotyje: (tyliai) Dabar jums svarbiausia važiuoti į priešingą pusę. (Garsiai) Linksmų Kalėdų!




IV scena




Traukinių stotis. Kūčios.
Žmogus stotyje: Labas vakaras.
Keleivis_4: Labas vakaras.
Žmogus stotyje: Gražus vakaras, ar ne?
Keleivis_4: Galbūt.
Žmogus stotyje: Žvaigždės šiandien ryškios.
Keleivis_4: Iš čia nesimato žvaigždžių.
Žmogus stotyje: Bet jas galima jausti. Juk jos visada ten pat, matome jas ar nematome.
Keleivis_4: Man nerūpi žvaigždės. Ir iš viso, kodėl jūs prisėdote ir klausinėjate visokių nesąmonių apie žvaigždes? Atleiskite, kad esu tokia nemandagi, bet nemanau, kad verta gaišti brangų laiką tokiems dalykams.
Žmogus stotyje: Na, atleiskite. Aš tik norėjau pasirodyti mandagus. Juk šiandien Kūčios. Visi žmonės turėtų bendrauti.
Keleivis_4: Kūčios, Kalėdos dar viena nieko verta nesąmonė.
Žmogus stotyje: Joms taip pat nenorite gaišti laiko?
Keleivis_4: Žinoma nenoriu. Juk laikas – pinigai.
Žmogus stotyje: Tad kam verta naudoti laiką?
Keleivis_4: Planams, ateities kūrimui, verslui... pinigams
Žmogus stotyje: Tai taip jūs leidžiate šventes?
Keleivis_4: Taip. Ir šį kartą važiuoju susitikti su verslo partneriais. Ir šitai turėčiau praleisti namie prie žybsinčios, barokiškos eglutės, paveikta masinės psichozės? Na, ne, ačiū!
Žmogus stotyje: Ar jūs kada šventėte Kalėdas?
Keleivis_4: Taip, kai buvau vaikas. Porą kartų... (Nutyla)
Žmogus stotyje: Porą kartų?
Keleivis_4: Daugiau neišėjo...
Žmogus stotyje: Kodėl?
Keleivis_4: (šaukia) Supraskite, kad Kalėdų Senelis aplanko tik tuos, kurie pasirengę jam užmokėti. Toks jau yra kapitalistinis pasaulis. Jei moki – gauni, jei ne – gali eiti velniop! Pardavėjai gražiai išpuoštose parduotuvėse su dovanėlėmis šypsosi tik tiems, kas turi pilną piniginę!.. Bet aš jau per daug įsikalbėjau.
Žmogus stotyje: Ne, aš suprantu jus. Bet juk Kalėdos tai ne tik dovanėlės ir eglutė – o kaip Kalėdų dvasia?
Keleivis_4: Pirma yra fizinis pasaulis. Tik po to dvasia.
Žmogus stotyje: Aš manau, kad tie pasauliai lygiaverčiai.
Keleivis_4: Tada jūsų fizinis pasaulis niekada nepatyrė skriaudos.
Žmogus stotyje: Jūs klystate. Patyrė ir dar kaip! Bet aš išgyvenau neužmiršdamas nei vieno pasaulio reikšmės.
Keleivis_4: Pasiūlykite benamiui poezijos knygą ir vakarienę. Kaip manote, ką jis pasirinks?
Žmogus stotyje: Abu.
Keleivis_4: Bet ką pirma?
Žmogus stotyje: Abu. Tik abu.
Keleivis_4: Jūs naivus.
Žmogus stotyje: Tai girdžiu nebe pirmą kartą.
Keleivis_4: Ir nė karto giliau nepamąstėte?
Žmogus stotyje: Tikriausiai esu pernelyg naivus, kad tai padaryčiau, ar ne?
Keleivis_4: Tikriausiai.
Žmogus stotyje: Už tai, kad pasirinkote gerą keliavimo būdą, aš turiu jums dovaną.
Keleivis_4: Gal jūs koks traukinių stoties dovanų akcijos vykdytojas?
Žmogus stotyje: Ne, tik dar vienas keleivis.
Keleivis_4: Ne, ačiū. Man nereikia dovanų iš jūsų.
Žmogus stotyje: Paimkite, gražiai įpakuota.
Keleivis_4: Kas čia?
Žmogus stotyje: Jūsų Kalėdos.
Keleivis_4: Nejau neturite kam kitam jos atiduoti?
Žmogus stotyje: Ji skirta jums.
Keleivis_4: Jei taip, ačiū. Bet turiu atsisveikinti. Mano traukinys jau čia. (stojasi)
Žmogus stotyje: (Tyliai) Ir dar, retkarčiais skirkite laiko nesąmonėms, nes toks yra pasaulis – didžiulė nesąmonė. Be to, išpildykite mano prašymą – sėskite į 5 vietą. (Garsiai) Linksmų Kalėdų!
Keleivis_4: Jums taip pat.

(Ji išvyko)




V scena




Traukinių stotis. Kūčios.
Žmogus stotyje: Labas vakaras!
Keleivis_5: Ar kas nors pasikeistų, jei atsakyčiau vakaras labas, ar labas vakaras jums, visgi jums priimtiniau?
Žmogus stotyje: Svarbiausia, kad pasisveikintumėte, o kaip – neturi reikšmės.
Keleivis_5: Nejau sukeitus žodžius vietomis niekas nekinta?
Žmogus stotyje: Mintys nekinta, o jos juk visa ko prasmė.
Keleivis_5: Bet žodžiai minčių raiškos priemonė, pakeiti juos, pakeiti ir minčių prasmę.
Žmogus stotyje: Prasmė niekada nesikeičia, tik žmonės gali skirtingai ją išgirsti.
Keleivis_5: Žmonės dažnai išgirsta kitokią mano minčių prasmę.
Žmogus stotyje: Bet tai ne jūsų kaltė.
Keleivis_5: Mano ir tik mano. Aš nesugebu valdyti žodžių ir pažaboti jais minčių.
Žmogus stotyje: Gal tiesiog nėra tokių žodžių, kurie galėtų išreikšti jūsų mintis.
Keleivis_5: Aš apie tai nepagalvojau... Tik dabar supratau, kad visiškai jūsų nepažįstu.
Žmogus stotyje: Visi žmonės vieni kitus truputį pažįsta.
Keleivis_5: Įdomiai kalbate. Pirmą kartą sutinku tokį žmogų, su kuriuo tiek ilgai kalbėčiau ir šis nė karto nepaklaustų “ką? ”. Kvailas klausimas. Į jį aš niekad neturiu atsakymo... Nesuprantu, kodėl jie visąlaik to klausia...
Žmogus stotyje: Gal dėl to, kad iš jūsų išgirsta ne tai, ką tikėjosi išgirsti?
Keleivis_5: Argi tai ne mano kaltė?
Žmogus stotyje: Tik kalbos ribotumo.
Keleivis_5: Arba aš pats save apgaudinėju, arba viltis ir tikėjimas pasauliui grįžta. Gal tai Kalėdinė dovana? Vienas vakaras teigiamų jausmų, kai rodės jog pasaulis niekad neišnirs iš nepermatomos juodumos.
Žmogus stotyje: Kalbate, kaip romantikas.
Keleivis_5: Deja, šiame pasaulyje nebėra vietos romantikams.
Žmogus stotyje: Viskam pasaulyje yra vietos. Kitaip tai neatsirastų.
Keleivis_5: Nebent tiek mažai, kad aš ten nebetilpau. Bet aš vis vien džiaugiuosi šiuo vakaru. Kas man beliko – tik džiaugtis akimirkomis.
Žmogus stotyje: Akimirkos sudaro mūsų gyvenimą.
Keleivis_5: Deja, ten daugiau liūdnų akimirkų.
Žmogus stotyje: Jų yra po lygiai.
Keleivis_5: Tada aš aklas laimingosioms.
Žmogus stotyje: Aklas tik savo noru.
Keleivis_5: Aš nebegaliu atsimerkti ir žiūrėti į pasaulį.
Žmogus stotyje: Arba nebenorite.
Keleivis_5: Aš nesuprantu, kodėl jūs visa tai man sakote. Juk matote mane pirmą kartą gyvenime!
Žmogus stotyje: Jūs bijote atsimerkti?
Keleivis_5: Ne!
Žmogus stotyje: Jūs bijote, kad pasaulis atsimerkus bus žiauresnis?
Keleivis_5: Ne!
Žmogus stotyje: Nebijokite, pasaulis absoliučiai proporcingas. Be to, užsimerkęs jūs praleidžiate laimingąsias akimirkas.
Keleivis_5: Bet... bet aš negaliu. Negaliu vėl atsimerkti.
Žmogus stotyje: Jūs turite pakeisti pasaulį. Jei jūsų nesupranta, jūs nebeturite žodžių – sukurkite naują kalbą ir išmokykite jos žmones.
Keleivis_5: Žmonės dabar viskam abejingi.
Žmogus stotyje: Žmonės tiesiog keisti. Tokie jie buvo visąlaik.
Keleivis_5: Keista, keista... keista.
Žmogus stotyje: Lipkite į traukinį ir važiuokite ten, kur važiavote. Tai teisinga kryptis. Tik sėskite į 56 vietą. Linksmų Kalėdų.
Keleivis_5: Ačiū!

(Jis išvažiavo)





VI scena




Traukinių stotis. Kūčios.
Traukinių stoties administratorė: Kas čia dabar? Kas jūs toks ir ką čia veikiate?
Žmogus stotyje: Laukiu traukinio.
Traukinių stoties administratorė: Visi traukiniai jau pravažiavo.
Žmogus stotyje: Maniškis dar ne.
Traukinių stoties administratorė: Siaube! Dar vienas benamis girtuoklis. Prašau eiti iš čia arba iškviesiu apsaugą.
Žmogus stotyje: Nereikia. Jei taip norite išeisiu.
Traukinių stoties administratorė: Greičiau, šiandien šventės ir aš skubu namo. Judinkitės!
Žmogus stotyje: Jūs gyvenate traukinių stotyje?
Traukinių stoties administratorė: (Tyliai) Kvailys. (Garsiai) Aš čia dirbu.
Žmogus stotyje: Ir niekur nesate išvykusi?
Traukinių stoties administratorė: Ne, man gerai ir čia.
Žmogus stotyje: Jūs dirbate čia, traukinių stotyje, ir niekur nevykstate?
Traukinių stoties administratorė: Kvailas klausimas – žinoma, ne. Judinkis greičiau.
Žmogus stotyje: (tyliai) Atleiskite žmonėms, kurie išvyksta ir pati nors kartą išvykite.
Traukinių stoties administratorė: Ką? Apie ką jūs čia sapaliojate? Greitai lauk!
Žmogus stotyje: Linksmų Kalėdų. (išeina)
Traukinių stoties administratorė: Taip, taip.

(Ji nueina namo)




VII scena




Prie geležinkelio bėgių. Vėlus vakaras. Aplinkui tuščia. Kūčios.
Žmogus iš stoties: Na, ką gi. Kai kurie žmonės niekada niekur nevažiuoja ir nieko čia nepakeisi. Na, štai ir mano traukinys. Linksmų Kalėdų, keistasis pasauli! Linksmų Kalėdų!

(Jis išvyksta namo)





PABAIGA