Kaip Adminas pas dantistą ėjo (II)

Baigęs dainelę mūsų spalvingasis herojus- Adminas žygiavo toliau. Ir kuo toliau žygiavo, tuo labiau buvo įsitikinęs, kad niekas jo nebesustabdys. Mintyse jis kūrė piktąjį savęs portretą: aš Adminas- aš mamutas, aš Adminas aš toks krūtas... , žingsnis spartėjo nejučia pereidamas į bėgimą ristele.  Aš Adminas aš mamutas, praėjus akimirkai Adminas jau bėgte bėgo, aš mamutas aš mamutas aš mamutas. Pamažu aplink stūksantys namai pradingo, nutilo gatvės triukšmas, išnyko šalia lekiantys automobiliai, vieniši praeiviai keitėsi į lieknas gazeles, o kelerius metus skurdžioje miesto žemėje augusios liepaitės lydėsi ir virto šimtamečiais ąžuolais ir baobabais, kurie išsikėtojusiomis šakomis tarsi rankomis bandė sugriebti greičiau už vėją skriejantį mamutą.
  BOOM. Mamutas krito.
  - Iš kur tu čia, bjaurybe, atsiradai?! Kaip tu drįsai man kelią pastoti?
  Bet jam atsakė tik spengianti tyla. Pyktis greitai praėjo, ir Adminas pradėjo galvoti, kodėl apšvietimo stulpai nesišneka, juk jie šitiek galėtų papasakoti. Šviečia naktį šviečia dieną, šviečia... Ne, dieną gal ir nešviečia. Aa, tai va kodėl jie nešneka. Aš ir be jų rasiu su kuo pasišnekėti. Va močiutė kažkokia ant suoliuko sėdi, miela tokia, tikrai norės pasišnekėti.
  - Močiute, močiute, galima šalia prisėsti, pakalbinti? – Admino veidą puošė šypsena nuo ausies iki ausies.
  - Žmonės! Žmonės, gelbėkit, vėl tas iškrypėlis prie manęs lenda! – pradėjo klykti visa gerkle senutė.
  - Na, ką jūs... – bandė teisintis Adminas, bet greit suprato, kad vėl teks daryti tai kas geriausiai sekasi: aš mamutas aš mamutas...  
  Šį kartą Adminui kelio niekas nebedrįso pastoti, bet po poros minučių jis taip užduso, kad beišgalėjo bėgti ristele. Toliau palengva bebėgant užkalbino gan jaunas, plikas vyriškis (toks jaunas, o jau plikas ):
  - Sportuojate, jaunuoli? Puiku labai, puiku. Gal galėsite padėti? Mane čia bėda ištiko, reikia automobilį pastumti iki mano namų, ir man gerai ir jums - pasportuosite.
  - Gerai sakote, du zuikius nušausime.
  Stumti automobilį, be abejo, lengva nebuvo, bet Adminas suprato, kad tik sunkiu darbu kažką galės gyvenime pasiekti. Bestumiant, automobilį plikasis vyriškis dar sugalvojo pavežėti porą merginų ėjusių šalitgatviu, sako, net nepajusi, kad stumti sunkiau, netgi patiks tau. Ir iš tikro, stumti buvo daug lengviau kai jos mojavo savo rankytėmis pro galinį stiklą. Et, juk ne taip jau dažnai Adminui merginos šypsodavosi, o šitos dar tokios žavios, turbūt jis patinka joms. Jau buvo besusikaupiąs paprašyti jų telefono, kai vyriškis netikėtai užsivedė automobilį ir po kelių sekundžių išnyko iš akiračio. Keistuolis, pagalvojo Adminas, galėjo juk iš karto važiuoti, na bet jau per vėlu, aš juk nekaltas, kad jis toks nesusipratėlis, va, o durną ir bažnyčioj muša.