Dykuma

Plaukiu per dykumą, per sausrą
Tik niekas to nemato ir negirdi mano sielos šauksmo
Ji šaukia - ją vienintelis vėjas girdi ir paguodžia.

Sėdžiu aš ant grindinio šalia bažnyčios, niekas man neegzistuoja
Nieko nematau tiktai aplinkui besileidžiančią ramybę,
Jaučiu - kaip ji užplūsta mano kūną, protą ir mintis.

Dabar euforija, kurios dar niekad nejaučiau,
Taip maloniai švelnu, jog nieko man nereikia visiškai.
Pasileidžiu plaukti, bet ne jūra - gatvėmis užmiršto miesto.

Jame aš atrandu trobelę be langų, be durų, be sienų ir be stogo,
Bet gera, kad radau nuo vėjo pasislėpti kur.
Labai aš nustebau įėjęs ten į vidų - ką radau?

Moterį gražuolę - tokia tik pasakose būna (Ievos kostiumu)
Atsiguliau šalia, ji man pasiūlė vyno,
Išgėriau apsvaigau - ji man tokia karšta atrodė.

Kai mes mylėjomės svaigingai mėnesienoj
Ji man pasakė savo vardą - jis “Karmen”
Iš karto apalpau.
Aš ten ilgai pasilikau, galbūt visam gyvenimui?
Atsakymo iki mirties nesužinosiu- ir nenoriu.

Šį eilėraštį skiriu: Mano Jurgai!