Ei pažvelk, pasauli, kupinas gėlių ir miško!
Pažvelk į savo kūną!
Tu neriesi.
Tavo žalią odą, trilijonais paukščių padabintą,
Pakeičia nauja – plastiko spalvom ir atspalviais
Sužibus.
Archajiškas pasauli, argi ne puikus naujasis kiautas
Stiklo ir betono dangoraižiais išpuoštas?
Žiūrėki, argi gali tavi stebuklai
Prilygti magiškam elektros žaismui?
Seni, tai tavo kelio galas,
Tava pabaigos pradžia.
Tava pabaiga, o mana – pradžia.
Aš – gigantiškas auglys, plintu tavu žaliu
Paviršium, nešdamas puvimą, mirtį.
Ei, senuk pasauli, štai ir aš – anūkas
Tavo!
Tavo vaiko pagimdytas!
Grubokas ir tiesmukiškas vietomis menine prasme, bet minties atžvilgiu palaikau tave visom keturiom:) nekenčiu viso to "gražaus progreso"...akių ir dangaus dūmimas, ne kas kita, mentaliteto skystinimas, patys jau beveik tapom "blizgučiais ir šiukšlėm", vemt verčia!!!už minties propagavimą gausi 5
šiaip kaip visuotinio progreso(regreso?) interpretacija galbūt ir neblogai, tačiau žiūrint iš eilių taško stilius man tikrai nepatiko. gal vertėtų nepasakyti tiek daug ir leisti skaitytojui pačiam švelniai prisiliesti prie piešiamo vaizdelio?