....varrrrrva..

Nuvarva langu įskeltu, palange nuverkta ir dulkėta, gatvių triukšmu, akvarelės spalvomis, balandžių benamių pūkais, sudžiūvusiomis balkono gėlėmis... susigeria į griovelius tarp suskilusių gatvės plytelių. Ten, kur nudelbę akis mes kasdien vis kažko ieškom, o gal bijom sutikti kitą žvilgsnį...

Ir jie sušnara. Pakimba ant laikrodžių rodyklių ir bando mus sulaikyti nuo nuolatinio bėgimo ar kiūtinimo tarp pilkumos ir dar pilkesnių savo noru būti išskirtinėmis dėl išskirtinumo spalvų. O mes pastuksenam laikrodėlį tiku-taku. Neina. Pakeičiam sraigtinių smegenėlių baterijas. Neeina. Pridedam prie ausies. Tylu.
Jau išėjo.
Ir vėl nespėjom paskubėti. Paskubėti sustoti. Ir ne akimirkai, o tol, kol vėl pajusim, kaip jie varva tarp pirštų iš mūsų gyvenimo...