Nelauktoji akimirka

Jie susitiko gatvėje. Netikėtai, stovėdami vienoje eilėje prie “Snoro”  banko. Atrodo, vienas iš jų ėjo susimokėti už butą, o kita – pasikeisti pinigėlių. Žydraakė gražuolė pakerinti ne vieną širdį ir tamsiaplaukis vaikinas užburiantis savo rudo aksomo atspalvio akimis.
Jaunuolis, nieko nelaukęs, užkalbino merginą. Mergina ilgai spyriojosi. Ji iš savo prigimties labai drovi ir kukli. Galop užvirė pokalbis:
- Kai išsiilgęs bendravimo.. turbūt.. šiaip tai nesitikėjau ką nors čia rasti.. Neturėjau noro net ir kalbinti..
kaip sakoma, "po staroj pamiati" čia užklydau, nes dažniausiai einu už butą mokėti į šalia namų esantį bankelį ir labai nustebau.. Na gal ne.. tu mane nustebinai.
Mergina įsidarsinusi tarė:
- Malonu girdėti tokius mielus žodžius, ne kiekvieną dieną juos girdžiu, ir tuo labiau iš tokio nuostabaus jaunuolio. Bent vardą pasakyk, ir taip jį palik mano atminty.
Jaunuolis susimąstė žiūrėdamas į mėlyną paklodę virš savęs:
- Pasakysiu vardą, nepaklausęs tavojo? Gal mes taip ir palikim… Tegul tai lieka paslaptim.
Tu būsi mergina patraukusi mano žvilgsnį, o aš – praeivis. Tinkam vienas kitam.
- O kokia prasmė tos paslapties?, - mergina degė iš smalsumo sužinoti nepažįstamojo vardą.
- Nesinori šios ribos, paprasčiausiai, peržengti, - sakė jis.
- Juk nesiūlau susitikti dar kartą, o tik klausiu vardo, - vis dar bandė ji: - Kuo jis toks ypatingas? Juk gali pasakyti net ne savo, juk vis tiek šito nesužinosiu.., - toliau smalsavo. 
- Likime šiaip.. draugais.. be vardų.. mėgstu paslaptis!
- Draugais? Diena ir vakaru?

Ir viskas paskendo monotoniškoje tyloje...