Kryžiuotis

Ketvirtajame regione Žemės valdžia būtų absoliuti, jei ne roplių kolonija. Ropliai-didžiausi žmonijos priešai po narzų nugalėjimo, nė nemanė trauktis iš 25 planetos.
Žygio į šią planetą pasiulymą pateikė toks Alfredas Reinoldas. Tikslas visiems buvo aiškus,tačiau reikėjo pasirinkti kariuomenės simbolį. Juo buvo pasirinktas kryžius,ir  nuspręsta šį žygį pavadinti Kryžiaus žygiu.
Aš kryžiuočiu tapau pamatęs skelbimą. Mane sudomino ne užduotis, o tai, jog kryžiuočiai gaus Žemės sklypą 25 planetoje ir galės pasilikti sau viską,ko prisiplėš žygio metu. Jei kryžiuotis žūtų, sklypą9 tik kitoje planetoje0 gautų jo šeima.
Man tokios sąlygos tiko.
- - -

Kryžiuočiais tapti nusprendė pora tūkstančių jaunuolių. Mus į 25 planetą nuskraidino trimis krovininiais laivais.
Nusileidimas nebuvo sunkus. Mums niekas netrukdė.Atrodė,jog vietos gyventojai nepasiruošę tokiai atakai.
- - -

Pirmuoju mūsų taikiniu tapo Miltsoro (sprendžiant iš žemėlapio) kaimelis. Pasipriešinimo nesutikome beveik jokio. Mūsų buvo keli tūkstančiai o jų - vos keli šimtai.
Vadas (sklido gandai, jog tai buvo Alfredas Reinoldas) paliepė išžudyti visus gyventojus be gailesčio. Jis pasakė, jog nereikia, kad apie mūsų išsilaipinimą sužinotų pagrindines roplių pajėgas.
Mes praleidome Miltsore dvi paras. Tiek laiko užteko, kad spėtumė papildyti maisto atsargas ir pakankamai pailseti.
Trečios dienos rytą patraukemė į sekanti miestą, dvigubai didesnį už Miltsorą.
- - -

Žuvo dvidešimt trys mūsiškiai. Kai išžudemė miestelėnus (Vado įsakymu) surengemė gražias laidotuves. Sudeginome lavonus ant laužo.
Šįkart gavome keturias dienas, per kurias prisiplešemė daugybę aukso. Aukso šioje planetooje buvo maždaug tiek, kiek geležies Žemėje, nes čia auksas buvo labai dažnai aptinkamas metalas.
Vėliau patraukėmė į kitą miestą.
- - -
Taip užgrobemė dar keturis miestus, netekome aštuonių šimtų karių (viename mieste pasipriešinimas buvo itin aršus). Tačiau kariuomenėje ėmė kilti neramumai, kariai nerimavo, nes niekas nesitikėjo tokio pasipriešinimo. Tačiau tai buvo niekis, palyginti su tuo, kas mūsų laukė pagrindiniame mieste.
- - -
Mes puolėm sostinę  auštant,nes tikėjomės,jog ropliai miegos.Mat mes stengemės,kad garsas apie mus nepasklistų,ir kad mūsų puolamas miestas nieko nežinotų apie ataką.
Tačiau sostinės gyventojai sužinojo.Kai mes ramiai ėjome prie miesto sienų,visą  priekinę eilę išguldę roplių kulkos.Antrai eilei irgi nepasisekė,nes  jie nespėjo pasislėpti.
Mūšis buvo klaikus.Visa pievą prieš sostinės vartus nusidažė kryžiuočių krauju.Tačiau po aštuonių valandų mes vis tik prasibrovemė į miestą.Žudemė visus iš eilės.Tie,kurie nepatyrę,ką reiškia,kai tavo rankomis sruvena šilto priešo kraujo upeliai,manęs nesupras.
Žudemė sostinės gyventojus dvi valandas.Bet tas žudymas jau nebevargino.
Pagaliau,kai visas miestas buvo nuklotas roplių lavonais,mes nurimome.
Ir užmigome tiesiog gatvėse.
- - -
Kai prabudau,saulė buvo zenite.Nuėjau į tą pusę,kur girdėjosi maniškių šūksniai.Jauatsibudę kryžiuočiai gerė rūsiuose rastą alkoholį,mušėsi ir rėkavo.
Tą dieną mes šventemė.
Kitą rytą sulaidojome žuvusiuosius.
O trečiąją dieną mes nusprendemė iš čia nesitraukti.Pasidalinome žemę ir namus,pareigas ir turtą.
Pasiuntemė į Žemę laišką,kad atsiųstų kolonistus.
Kai šalia sostinės nusileido erdvėlaivis,mes išėjome jų pasitikti be ginklų.
Vos atsidarius erdvėlaivio durims mūsiškiai negyvi krito ant žolės.Kol susivokėm,kas vyksta,iš erdvėlaivio iššoko kariai su juodomis uniformomis.
Ir Žemės emblema ant šarvų.
Antrą kartą šią pievą užtvindė kryžiuočių kraujas…
- - -
Edvardsonas pažvelgė į lavonais nusėtą pievą.Tada pasisuko į Smitą:
-Kaip manai,ar dar liko gyvų?
Smitas nusijuokė.
-Žinoma ne.Po tokios ugnies!Na štai planeta pagaliau parengta kolonistams.
-Taaaaip…Juk valstybei  neapsimoka pyktis su ropliais.O šitie idiotai dabar-didvyriai.
Smitas susiraukė ir pasižiūrėjo į laikrodį.
-Mums jau pats laikas dingti.Tuoj turėtų pasirodyti roplių kolonistai.
Tai pasakęs Smitas žengė atgal į erdvėlaivį.