Dar ne

Tu panaši į mano svajonių moterį. Kažkurią, pasąmoninę. Kurią sapnuodavau vaikystėj. Dėl kurios lakstydavau laukais, iš laimės išskleidęs rankas, lyg sparnus..
Labai panaši. Į tą, kuriai įrodinėdavau drąsą šokinėdamas per stogus ir lįsdamas į tamsius rūsius. Tą, dėl kurios pabusdavau vidury nakties išpiltas prakaito. Ir negalėdavau užmigti. Mintyse su tavim šnekėdavau. Tu visada maloniai šypsodavais man. Ir atsakydavai..
Kartais pradingavai, kartai kita, žemiškesnė būtybė užgoždavo tave. Bet tu visąlaik buvai kantri. Ir laukdavai, kol grįšiu. Ir aš grįždavau. Net nesuskaitomai daug kartų..
Galų gale tave radau. Kūniškam pavidale. Bet pasirodei visai kitokia, nei mano svajonėse..
Ne tokia kantri, ne tokia kalbi. Bet įkritau į tavo akis. Jos tokios pat bedugnės, kaip ir svajonių..
Ir balsas toks pats švelnus, ir lopšinės tokios pat..
Ir šypsena tokia, kad verkti noris. Tik, gal, per sunkiu laiko tarpsniu aš tave radau. Kaip bebūtų gaila, tavęs nebenoriu pamesti. Ir vėl ieškoti, braidžioti aklai, atsitrenkinėti į praeives..
Noriu laukti, kol suprasiu, kad ne tave visą gyvenimą sapnuoju. Arba atvirkščiai. Kol tu suprasi, kad nemeluoju. Kol būsi mano. Tikrai, ne svajotai, ne sapnuotai..
Kol galėsiu apkabint ir nenorėt paleist. Kol tu nebenorėsi manęs paleist..
Prašau, nepaleisk manęs šįkart. Laikyk nustvėrus už atlapų..
Ir mylėk, kaip visą gyvenimą mylėjai. Ir laikei, vedei - pas save..
Myliu.. Nepaleisiu.. Kol pamiršiu - t. y. numirsiu..