Balta. Juoda. (pagal Šatrijos Raganos "Sename dvare")

Balta. Juoda. Ir tik senas dvaro mūras, paskendęs rožių skaistybės žieduose.

Balta. Juoda. Ir po šydu slepiamas ilgesys. Ir po juodu šydu. Trys vaikai ir ūkis. Ne saulė, ne pievos, ne dangus. Tik žmonės, kaip galvijai, į laukus, į darbus vejami ir, neduokdie, kad kuris nesavo šieną ės, neduokdie, kam šlakelį vandens į kasdienį dubenį. Ne. Ne balta. Ne juoda. Tik obelys nulinkusios kur toli, už rožių, už pievų. Sode. Už seno dvaro mūro, paskendusio rožių skaistybės žieduose.

Balta. Juoda. Ir tik ritmingas batų, ratų tauškėjimas už lango. Melodingi ilgesiai po juodu šydu nutilę. Ir slėpiningas Šumano “Warum”, ir gašus Mocarto menuetas, ir po kits kito Šopeno noktiurnai į naktį, į aušrą – dvasiom išėjo. Bemiegė naktis begalinėj mėnesienoj ir Irutė. Ne vargai, ne rūpesčiai, ne dėdės ar dėdienės.

Balta. Juoda. “Ar matai bent kiek, mažilėle? ” – it lietaus išplautos akys – “Kap par miglą”, Vadinasi, dar matyt. Nežinomybė. Ir vaikų (visam pasauly jie lygūs) rūpesčiai, lūkesčiai. Kareivis be karo, be nuodėmės. Dar mažas, dar nesuvokia. O ir kepurę - visą savo turtą - už gyvastį mažos mergaitės. Užaugęs būsiąs begal turtingas ir išsivešiąs visus į kitą seno dvaro mūrą, dar labiau skęstantį rožių skaistybės žieduose.

Balta. Juoda. Vienas kare ne karys. Mirtis kely ne kliūtis, tik laiptelis, gyvenimu kopiant amžinybėn. Mažos mergaitės likimas kabo ant siūlų. Nekirpkit. Negalima. Tegul dar džiaugiasi. Tegul dar mokosi gyvenimo. Ir tebūnie Mamatė jai mokytoja, grojanti gyvenimą teisingai. Nevalia užginti. Ne tokia jos prigimtis.

Balta. Juoda. “Mamate, kas bus, jei tu taip mirsi, kaip tos našlaitės mama? ”. Prašymai pono Dievo žaisti. Gyvenimą ir mirtį. Duokdie jai pirmai. Ir atsisakymas. Mirtis - ne žaidimas.

Balta. Juoda. Rožių skaistybės žiedai nelyginant balti. Nelyginant sielos. “Ir štai aš, pelenas ir dulkė” – žemė nevystančioms gėlėms. Gyvenimas ir jo džiaugsmai - prašantiems, pripažįstantiems. Aštrūs spygliai – bijantiems. Žiedai tik balti. Tik iš žemės. O senas dvaro mūras, paskendęs rožių skaistybės žieduose, visad baltas.

Balta. Juoda. Mamatės pirštai vos pastebimai bėgioja klavišais. Juodas. Baltas. Baltas. Kiek tolėliau violončele groja ir ponas Jonavičius. ”Ilgėjomės saulės... ”. Plačiais mostais į žemių gelmes, kur sielos auga. Sulig kiekviena nata aukso plunksnos iš dangaus krenta. Į begalinę mėnesieną. “Nes ir tamsta pilna troškimo”...

Balta. Juoda. Pora akordų. Mamatės ilgesiai, liūdesiai, laimės, lūkesčiai. Kiekvienas klavišas – tai dalelė jos. Tai dalelė jos gyvenimo. Tai dalelė jų gyvenimų. Tai dalelė seno dvaro mūro, paskendusio rožių skaistybės žieduose.

“Tėveli, tegu mamatė dar groja! Ką tik pradėjo. Mamatė taip mėgsta... ”

Balta...
Juoda...