Visa tai tik žaidimas, tačiau nuostabus žaidimas. Viskas vyksta, bet sykiu mes nieko nedarome. Stebiu tave paslapčia. Atpažinsi mane iš apgamėlio ant kaklo. Nei iš šio nei iš to prisiminiau pirmą žmogų, pakilusį į kosmosą... Ir jis turejo tokį apgamėlį… Mažytį, rudą, primenantį daugybę kartų sumažintą mėnulį… Dabar noriu apie viską galvoti globaliai, bet prieš tai neištvėrusi įsikniaubiau į pagalvę ir tyliai paverkiau…
Mūsų laukia planetos ir neištirti pasauliai..., atominė bomba..., uranas ir plutonas…
Guliu lovoje ir skaitau knygą. Jos viršeliai kieti, o puslapiai plonyčiai... senovės kinų “Permainų knyga”. Pasiėmiau ją tada, kai rodos pačiose sielos gelmėse užgrojo švelnutis, styginis žiogų kvartetas... Pamelavau pati sau, kad meilė tik kliedesys, bet ai…, meluok nemelavus, - vis tiek net ir Žemė susidarė iš netaisyklingos formos prosaulinio ūko. Taigi… Mūsų laukia kosmosas ir neištirti pasauliai... nereikia verkti… Reikia keistis…
Neištvėrusi prieblandos, išeinu lauk. Vėsa šiurpuliukais perbėga odą. Šviečia saulė. Įtraukiu rankas į megztinio rankoves. Mano megztinis - raudonojo vyno spalvos su žėručiu ant kairiojo peties... Jaučiu gaivų vėją per kiekvieną išmegstą akį.
Sekundei sustingstu... Sniegenos tarsi rožiniai debesėliai strykčioja medžių šakose - kažkas nežemiško. Ar matai? Štai ten penkios ar šešios … Styginių kvartetas dar smarkiau užgriežia… Ko jis griežia? Ko nori?
. ... Kai Saulė taps raudonąja milžine, Žemė smarkiai įkais, vandenynai išgaruos, atmosfera išsisklaidys. Žemė suirs… vėl globaliai pameluoju pati sau, o tada… Apsigręžiu ir einu namų link. Parėjusi dar kartą perskaitau heksogramą iš Permainų knygos... Ji reiškia Odą, iš kurios išsineria gyvatė.
Saulės sistema ta pati, - o gyvatė su visiškai nauja oda. Nauja iki graudulio.