Brėžis

Kur tas brėžis sieloje? Kur toji mintis?
Aną vakarą baudžiausi rašyt eiles tau. Atseit, liepiau sau - tapk poetu. Ir iki šiol jaučiu karštą alsavimą ant savo lupų. Nekoks buvo vakaras.
Ką sau liepei tu? Kvėpuoti karščiu?
Liko mano žodžiai šnabždesiu į ausį, tarsi prieš miegą, tarsi užkalbėjimas. Sapnus sapnuot tuos nevaliojai. Vien tik voratinklius, kurie aštuoniuke kilpa rišo mūsų galvas, per miegus vaikei. Lyg taip butų buvę nutarta.
Improvizacija, tai žmogysta be rankovių - siluetas tarp durų šešėlio ir prieangio šviesos. Tu prisimerki ir ją matai. Neskauda nuo ryškios šviesos, nors ji stebisi, kodėl akys tapo tokios raudonos. Atrodo, sergi.
Purtai galva, bet kartu žinai - meluoji. Vis dėlto sergi, bet kam apie tai kalbėti. Žodžiai negydo, mintys negydo. Sunkiai sergantis viena koja mina anapusinį slenkstį. Dvilypiškumas įbrėžia sielą. Pasveikęs didžiuojiesi randu, o sirgdamas kauki iš nevilties.
Turistinės kelionės po mūsų namus, kaip dulkių siena matoma viena akimi, įkalinta šviesos spindulio. Toji dulkių siena yra dalis tikrovės, todėl antrą akį tepi stebklingu tepalu, kad matytum šio pasaulio lobius. Varijuojančios dulkės tamsoje.
Kažkieno žodžiai vis dar prasiveržia per tą brėžį sieloje. Kalbi, bet sunku patikėti, kad kalbi tu. Lūžis sielos plokštėje - erdvė be centro. Ir matematinė to išraiška - logika, springstanti kramtomom idėjom. Erdvė be centro - visi keliai ne į, o pačioje Romoje. Kai nėra centro, pats tampi dalimi koontinumo - nusidrieki tiesiu horizontu ir į visas puses tave išdraiko dulkių vėjas. Kai nėra centro, nėra tavęs, manęs.
Voratinkliai, taip įmantriai suviję aštuoniuke ištirpsta. Liūdi, kai lieki nepririštas. Tu..