Gyvenimo miražai blaivomis akimis...

Pažadu
Įrėmint samurajus aukso rėmuose ir grižt į Indiją,
Parduot vaikystę ir parsiduoti, kaip tūkstančiai kitų
ir viens tas pats-
                        už mintį,
                                    kvapą,
                                              tyrą žvilgsnį
                                                              ir
                                                            smilkstančią    vasarą...

svajoju
Atetimi į praeitį nugrimzdusią ir
dūstančią gyvenimo kvapu-aitriu ir širdį smigdančiu,
inžydusiu klajokliais ir lekiančiu perniek į tuštumą-
turbūt ir vėl sapnuojame vaikystę...

dar neseniai aš savo isčiose nešiojau
                                                        viltį,
                                                                    norą
                                                                                ir
                                                        dužusį likimą

                                        taip niekad neturėjo būti

Iš anksto režisuodama svajones ir
dažydama rytojų, žengiau atgal į vakar
kažkur girdėjau, kad medžiai šneka..

Tas pats berniukas ir tos pačios akys,
tyros ir ankančios gyvenimu-
neturi mirti, bet matyt likimas,
kaip rašo knygose
taip turi būti...

Ir ta mergaitė-nebyli, bet šnekanti atbukusiais jausmais,
svajojanti ir žadanti užaugus būt Džuljeta
numirti už netikrą meilę-
dar tikėjo šiandiena ir rytojumi-
o Tavo kūnas toks gražus prieš mirtį...

Beviltiškai apglėbus dar tris vaikus
                                            vakar,
                                                        miško gale
nudvėsė vilkė-seniems nebevieta, kur dūsta žuvys...

Lede įmūryti inicialai-
nebesuprantu gyvenimo, ar jis manęs
koks skirtumas
parduodu širdį arba ji mane
kam rūpi?
išvysiu norus, arba pasiliksiu juose
niekas ir neturėjo tikėti...