Romanas. Tęsinys 1.

Išlipo iš traukinio pirma. Nepatogus žingsnis nuo paskutinio laiptelio. Iššokau paduoti ranką. Ačiū, aš pati, -pasakė. Toks didelis jos žingsnis. Galėjau atsigulti ant žemės, kad jis sumažėtų. Ačiū, - aš pati, iki. Jos didelės akys pasisuko kitu kampu. Plaukė išėjimo iš stoties link. Iki, - burbtelėjau. Kaip kuolas. Kelioliką sekundžių kaip kuolas. Paskui puoliau vytis. Pasivijęs, čiupau jos ranką. Jos pirštinė mano delne. Ji nuoga.
Atiduok, - paprašė. Uždelsiau besigrožėdamas jos nuogumu. Prašau, - ir atidaviau.  Susikišo rankas į palto kišenes, stovėjo.
Važiuosi su manim atgal?, - netikėtai paklausė. Tuo pačiu traukiniu atgal?   
Taip, - nedvejojau. Gal nupirksi bilietus, -paklausė. Tas pats vagonas, tos pačios vietos, tos pačios akys, - tik kryptis kita. Ji lauks. Greičiau!
Kauno tarpmiestinės stoties bilietų kasos. Didelė eilė. Atsiprašau, aš skubu, galėčiau be eilės? Nesulaukęs atsakymo, kišu bilietų pardavėjai pinigus. Smūgis į galvą. Kaunas. Smūgis į galvą. Kauno stotis. Vagone Ji. „Gaidy, nežinai, kur eilės galas, pederaste? “